Proginis antrojo gimtadienio įrašas

               Tokia pavasario pradžia, varanti iš proto nuo visko prasmingumo, Pranciškuti, ir tai, kad tau jau du irgi labai neatsitiktina ir labai reikšminga. Kai galvoju apie tave, sminga į galvą tavo rimtumas ir jautrumas, tavo skvarbus žvilgsnis, tavo fizinis stiprumas. Kai šypsaisi, įvyksta visai nemažas stebuklas, kai tu klausaisi, kai prašai kažką padaryti dar, kai leidi tavimi pasirūpint… o dažniausiai tu viską darai pats, eini, lipi, valgai, rengiesi, imi, padedi. Neišmatuojamo savarankiškumo ir neišmatuojamos tikimybės, kada tu leisi tau padėti, o kada tikrai ne.

               Prieš du metus tu gimei sveikas, stiprus. Apsivertei ant vystymo stalo gimdykloje, iškart susigaudei, ką reik daryti prisiglaudus prie mamos. Pirmieji mokslo metai sodelyje tau einasi sklandžiai, be abejonių spardai puolančius virusus, greitai perpratai sodelio dalykus. Tau patinka muzika, patinka dainuoti, dainuoji garsiai, plačiai, aiškiai. Mėgsti sveikintis ir atsisveikinti, gerai jautiesi tarp žmonių. Kartais man tavęs labai trūksta. Trūksta laiko su tavimi, kiekvienas tavo mama skamba iškilmingai ir šventiškai, visai ne buitiškai ir kasdieniškai. Bet aš mėgaujuosi tuo, kad paveldėjai iš manes skrodžiantį žvilgsnį. Labai didžiuojuosi. Esi labai geras mažesnis brolis, bet kuo toliau tuo labiau matau, kad vyresnis brolis būsi iš viso kosminis.

               Turbūt šitą kovo metą ir turi gimti stiprūs žmonės. Vasarą būti stipriam lengva, o pavasario pradžia vėjuota, trapi, ribinė, arba gyvensi, arba ne. Tave auginti vienas įdomiausių dalykų kasdienybėje, nes visada reikia būti žingsniu stipresnei už tave, o tai praktiškai neįmanoma. Vaikščiojimas trapiu ledu. Mažai poezijos, daugiau rytų kovos meno.

53747568_385387058972892_2585275351017979904_n

Advertisements

Kai jam beveik 4

Vincentas turi draugų: Fomą, Hradą, Viktorą, Džiugą. Jie visi gyvena danguje, kituose jo namučiuose, kurie yra labai toli. Vincentas sakė, kad kai užaugs, mus nusiveš ten. Ten jis turi savo telefoną, mašiną, sakė, išvirs mums makaronų. Dar tie jo draugai jam viską leidžia, ypač tai, ko neleidžiame mes. Bet visgi sakė nenori dabar ten gyventi, nori gyventi mūsų namučiuose.

Su Vincentu smagu, gera su juo kalbėtis, tartis. Kai jam iškyla kokia problema, vis dažniau jau mum ir nebereikia raginti pagalvoti, kaip galėtume ją išspręsti, o išsyk pats siūlo sprendimo būdus, nors atrodo visai neseniai tos problemos būdavo liūdesio ašaros, o ne sprendimo būdų ieškojimas.

Kartais Vincentas sako: na gal jau pasikvieskime Uršulę! Sakau, dar ne, dar anksti, dar Praniukas geria pienuką, bus sunku dalintis. O jis išmintingai atrėžia: taigi kol Uršulė dar išlįs, Praniukas bus didelis ir nebegers.

Koks jis švelnus ir mylintis brolis. Saugantis savo erdvę ir savo žaidimų laiką vienam ar vienam su kažkuriuo iš tėvų, bet kai mes jam padedame tas erdves ir laiką apsaugoti, jis vis dažniau renkasi žaisti su broliu, arba žino, ką pasiūlyti Pranciškui, žaidžiančiam šalia. Vincentas profesionaliai per trumpiausią įmanomą laiką Pranciškų prajuokina, o kai mažulis verkia, prieina, glosto ir sako: mažiuk, neverk… viskas gerai…

Šitas vaikas jūrą vadina jūrele, susižeidimus vadina skaudimais, vietoj jinai sako naja. Vincentas moka pasakyti myliu dažnai, ypač tada kai reikia, moka apkabinti, nori būti apkabinamas. Jis jau pradeda važiuoti dviračiu, moka minti, laikyti pusiausvyrą.

Vincentas turi savo juokelius, du paskutiniai: užsidėti ant galvos sauskelnes, ir pasidažyti lūpas ir pabučiuoti. Juokeliai išlieka tik kalbiniame lygmenyje, bet matyt, užtenka įsivaizduoti ir pačiam labai juokinga.

Šią vasarą Vincentas atostogauja su manimi ir broliu (ir kelias savaites su tėčiu) 12 savaičių ir tai yra geriausia mūsų šeimos investicija šiuo laiku. Kol vaikai maži, kol jie viską geria į save pilnomis saujomis – būti kuo labiau arti. Ir tuo pačiu daug Vincentas pasakoja apie sodelį. Kai mes kartu gaminame blynus, jis pasakoja, kaip ir ką jie gamina klasėje, kai žiūrime filmą, kur deda antspaudą, jis pasakoja kaip galima patiems pasigaminti tokį, nes jis jau tai darė su mokytojomis. Ir mes stabdydamiesi laiką dabar, po truputį laukiame ir rugpjūčio 6, kada išsiilsėjusiom, gaiviom ir išmyluotom galvom žengsime į platesnės bendruomenės vandenis. Nes kol kas man atrodo taip, kad mes vienas kitam, ir mums sodelis yra geriausia, kas gali būti.

Tai su artėjančiu gimtadieniu, beveik 4meti mano brangus, ačiū tau už lengvumą, su tavimi nuo pat pradžių viskas yra lengva.

 

Laiko valdystė

Turėti daug laiko. Tiek daug, kad vaikai prisigalvoja įvairiausių žaidimų su bet kokiais aplinkoje daiktais ir ilgai juos žaidžia, tiek daug, kad Vincentas gali tiesiog ilgai raitytis ant sofos ir sakyti: mama, man taip gera namie. Ilgai maudytis miesto fontane tol, kol prie 28 laipsnių karščių vaikas pasako, kad jau per šalta maudytis daugiau. Tiek daug laiko turėti prie jūros, kad gali net dieną ar dvi prie jūros nenueiti. Toks neįmanomas ir laikinas gyvenimas. Išsitęsęs.

 Ir viso to ilgo kartu buvimo pasekmės gražiai išsidėliojančios priešaky, kai broliai supranta vienas kitą be žodžių, kai gali vienas kitam padėti, kai susigalvoja įvairiausių šėlionių ir bendradarbiavimo žaidimų, kai tu krenti vakare jau paslika, nes nuovargis siekia net pačius nagų galiukus, bet nuovargio prasmingumas saldžiai užtvindo smegenis ir užmiegi ramiai. Ramybė. Tas jausmas, kai prieš miegą iš viso jokios mintys nelenda į galvą, o ryte atsikėlus dalykai savaime smegenyse susidėlioja, darbai pasidaro. Dienos vaikų sūkuryje.

 Ir tas jausmas, kai išeini į D. Razausko koncertą ir daugiau nieko negirdi tik muziką, ir paskui nuolat kursuojant maršrutu Vilnius-Palanga, Palanga-Vilnius, ir jie miega ten gale, gali klausytis muzikos, ir pabėgt į vėjus mintimis arba kai išeini į elektritą su Dange ir kalbi, ir klausai, kalbi ir klausai atsisėdus ant šaligatvio šalia baro. Paskui grįžti pas juos ir įsirangai kojūgaly. Ir kai pasikviečia pasikalbėti į darbą, ir nuo tos dienos nebegali nustoti apie jį galvoti, planuoji, dėlioji, įsivaizduoji, ir net sunku patikėti, kad vien ta mintis, kad vėl būsi ten, suteikia tiek džiaugsmo, nerimastingo džiaugsmo. Žinai, kad dienos bus pilnos kitaip. Ir visaip gerai kaip jos yra.

Noriu vis dar parašyti apie Pranciškų, apie jo gyvybę ir energiją, apie jo ėjimą ėjimą ėjimą ir ėjimą, ir tą ėjimą kur užvertus galvą ir juokiantis ir nieko nematant aplink, ir tą pasidavimui gyvenimo vyksmui, tiesiog, nesisaugant, negalvojant, atsidavimą gyvenimui ir apie save, nežinančią, kaip ta gyvenimą jam pristatyti. Gal kadanors… Parašysiu.

36386215_10214907044842933_9114332072863858688_n

 

Gyvenimo kategorijų nėra

Vis galvoju, kad kai kurių klausimų formuluotės makes no sense iš esmės taip. Pavyzdžiui, ar lengva keliauti su vaikais? Ar sunku derinti karjerą ir motinystę? Kažko išgirdus šiuos klausimus, smegenyse pas mane sutrumpina kažką, ir net nebesinori nei išgirsti atsakymo, nei šiaip. Nes klausimas kažkaip ne taip suformuluotas. Klausimai turi kisti, didelis jausmas, kad klausimų formuluotės turi iš esmės kisti. Žodžiai derinti, sunku, lengva nebe tie, nebe toje kategorijoje.

Sulygina, suniveliuoja, išrikiuoja visas prasmes. Metai su vaiku, du, trys, dešimt, žindymo mėnesis, metai, du, penki, pagimdyta per valandą, tris, parą, dvi, vadybininkas, pavaduotojas, vadovas, vadovų vadovas, bakalauras, magistras, daktaras, specialistas, ekspertas, atlyginimas didelis, mažas, vidutinis. Dalykai, kurie aš visa savimi jaučiu, kad prasmingi jau nebe šitame laike, jau praeitis, jau taip nėra, o gal niekada ir nebuvo, bet buvo sukurta iliuzija, kad šitie skirsneliai tau gali išaiškinti pasaulį, bet pasaulis yra sudėtingas, daugiasluoksnis, keliaprasmis, lygumos ir kalnai, jūra ir upės.

Yra Pranciškus, kuris išėjęs į laiptinę šūkauja indėniškai ir tai yra daugiau nei triukšmavimas ramybės zonoje, nors primityviai tai taip ir atrodo. Esu aš 20ties su beprotišku motinystės ilgesiu, esu 25erių, važiuoju Vilniaus gatve po labai labai patinkančio svajonių darbo, galinėje sėdynėje miega mažas Vincentas po daržiuko ir, atrodo, kad kažkas graužia skylę viduje didelio troškimo universitete, didelio troškimo mokytis, nes vien mokyti profesionaliai neužtenka, norisi ir mokytis iš profesionalų. Ir jeigu ir keli klausimus iš inercijos, ar spėsi, ar sugebėsi, ar užteks laiko, tai tik iš inercijos, nes jeigu jauti, kad dabar reikia perskaityti eilėraštį eini ir skaitai. Taip atsiranda darbai, mokslai, vaikai, vienas, paskui kitas, atostogos ir vėl darbai, eilėraščiai, knygos, straipsniai, vengti tos praeito amžiaus ar iliuzijų sukurtų keistų klausimų formuluočių, nes suvoki, kad kelti klausimus reikia, galvoti reikia, bet visada visada daugiau, giliau, sudėtingiau, taip, kad net suvoki, kad klausimai nesusiformuluoja, nes kalba yra kartais tokia neįgali, tokia neįgali, tokia negalinti, kaip kartais man atrodo ir šitas gerų vaikų tinklaraštis. Tik bandymas pasakyti, bet niekada nepasakymas. Turiu nuojautą, kad fenomenologija gali kažką man pasakyti.

33808831_10214666111499750_1572460721898258432_n

 

 

 

Kaip svajonių gyvenime

Vincentas atsimena praeitos vasaros nuotrupas. Ar jau šie atsiminimai liks visam gyvenimui? Palapinė, ežeras, maudynės su mamute, pajūrio smėly užkasti žaislai… Pačiai sunku prisiminti Pranciškų praeitą vasarą, toks mažas, kad lyg būtų dar pilve, vis dar visiška mano pačios dalis. Aš tai jis, jis tai aš. O dabar šviečiant saulei mano pilve drugeliai, kai pagalvoju, kaip jis tyrinės pavasarį, kaip jis savo pingviniškais žingsniais žengia po mūsų apylinkes, mūsų naujamiestį, mūsų karalystę. Kaip lyg ir vėl, bet iš tikro iš naujo rodysime jam jūrą, bučiuosim pažandes paukšteliams čiulbant ar vasaros karštam lietui lyjant.

Būna Paulius išeina žaisti krepšinio, tada mes gulime trise lovoje, ir kadangi Pranciškui reikia tylesnės aplinkos užmigti, bandau Vincentą užimti ramiausia mūsų veikla – pasipasakojimu apie gyvenimą. Vincentas jau nuo seniai formuluoja klausimą, kaip tavo gyvenimas. Ir paprastai po tokio klausimo, mes dėliojame iš nuotrupų savo dienos įvykius, jausmus, nepamirštam paminėti, kad visą dieną galvojam apie vienas kitą. Vakar dėliojome vasaros atostogų gėrybes: trumpas kelnes, maudynes, ledus, paspirtuką. Ir vienu momentu mane pradeda klampinti staigus miego gūsis, tokie staigūs ir nekontroliuojami fiziniai poreikiai pasidarė labai atviri ir aiškūs, kai pradėjau žindyti savo kūdikius.Taip kūnas tampa užsispyręs išlikti sveikas, sveikiausias savo vaikams užauginti… Kažkaip žvėriška, vilkiška. Ir kai pasakau, kad viskas, nebegaliu kalbėtis, labai noriu miego, įmigdama dar spėju pajusti, kaip Vincentas stengiasi užmigti, žiūri tyliai į lubas, užsimerkia, vėl žiūri…

O ryte mes mašinoje įsijungiame Kernagio dainas, ir Vincentas stengiasi pakartoti kiekvieną garsą, kiekvieną žodį, nors daugelį jų girdi pirmą kartą. Jam patinka dainuoti. Man patinka naujas mūsų kilimas ir saulė pro langus, labai gera sėdėti prie stalo priešais langą, Pranciškus netoliese miega, o aš dėlioju naujas pamokas, kurias šįvakar vesiu, kažką pasakosiu aš, kažką pasakos jos… ir mes kalbėsimės apie kalbą. Kaip svajonių gyvenime.

28945424_10214136245693436_1935247000_o

Pranciškaus gimtadienis

Vincentas sako, kad pavasaris negali ateiti greitai, jis ateina po truputį, mažais žingsneliais. Vincentas puikiai atsimena, kad kovo dešimtą ypatinga šventė. Trumpom minutėm jau ir mieste galima užuosti pavasarį, išgirsti tą patį paukštį, kurį girdėdavau ankstyvą pavasarį čirpiant ir vaikystėje. Pranciškau, ir šioje pavasario ankstybėje, kai sniegas keičia saulę ir atvirkščiai, mes švenčiame tavo gimtadienį!

Viską viską prisimenu, kas ir kaip buvo prieš metus. Atsimenu tavo gimimo šviesumą, lengvumą. Kaip buvo lengva, kai tave padėjo šalia, kokios buvo lengvos pirmos savaitės, pirmieji mėnesiai. Ir kaip kažkaip netiktėtai su tavo paties sunkėjimu, po truputį buitis pasidarė sunki. Žiema iš tiesų buvo nelengva, sunkių jausmų pripildyta, vakarinių galvojimų, kas čia tarp mūsų netaip, kur čia ir ką kitaip, kas rytą bandymais ir vėl, ir vėl iš naujo žiūrėti šviesiai, bet vakare vėl tas sunkumas užguldavo.

Kas iš tiesų lengva su tavimi, Pranciškuti, tai mūsų naktys. Kaip naktį man viskas aišku su tavimi, tu visada šalia manęs, o aš šalia tavęs, mes suprantam vienas kitą iš judesio, iš gilesnio kvėpavimo, ar kvėpavimo sustabdymo, kaip viskas lengva su tavimi, mano meile, naktį. Matyt, visi sunkumai prasideda nuo akimirkos, kai mums reikia palikti meilės guolį, ir žengti į mūsų mažą platesnį pasaulį, pasirūpinti broliu, nuvesti per bet kokį orą jį į darželį, prasideda tokios buitinės nesąmonės kaip pavalgyti, nueiti į tualetą ar kt. Man iš tiesų nebuvo lengva su tavimi susikalbėti, bet naktim… naktim man atrodo tu man atleisdavai, mūsų pirmųjų metų naktys. Nepamirštamos!

Dabar aš dievinu akimirkas, kai sustingstu, kai tu pradedi eiti nesilaikydamas, arba kaip apsąla širdis, kai tu keli rankas į viršų, užverti galvą ir juokiesi, arba kai žaidžiu su tavimi eina eina eina ir čiupt pagauna žaidimą, ir tu nustoji burnoti ant pasaulio ir nusišypsai. Man patinka, kaip baseine tu atsipalaiduoji, nors mokytojų tikslas gal kiek kitoks, kad tu daugiau judėtum, bet tu kaifuoji nuo vandens ir mano rankų, ir tiesiog nori taip būti. Man patinka kaip kartais mes gyvename mašinoje, aš saugau tavo miegą, o tu saugai mano ramybę tiesiog pabūti.

Aš vis dar esu kelionėje į tave, kas tu esi. Juokaujame, kad būsi naktinio klubo apsauginis su šūkiu “protingi tik silpni”, bet giliai suprantu, kad tu turi kažkokį labai sunkiai man prieinamą vidinį pasaulį, į kurį aš, mano brangus Pranciškuti, kol gyva, eisiu ir belsiuos, nes nieko nieko pasauly nėra svarbiau už šitą ryšį, kurį kuriame mes, visa atsakomybė mano rankose.

Tai su gimtadieniu, mano antragimi sūnau. Man atrodo čia tik pradžia, juk pavasaris ir yra pradžia!

 

28943825_10214043510695119_129944766_o

Ruošiasi gimtadienio šventei

 

Zurzuliai ir suknelės

Sakau aš jam, kad mūsų santykiai kiek komplikuoti dabar. Sakau, truputį nusibodai. Ir plyšauja nervų galūnėlės nuo zuzuzu zirzirzir ir aaaaa. Iš tikro nerimauju giliai ir galvoju, ar tikrai jam viskas gerai. Nes aš tai kaip nors gi. Bet truputį google‘o, truputį knygos viską išbandžiau, truputį pirmųjų metų krizės požymių pasiskaitymo ir viskas gerai gi.

Telpam daugmaž į laimingos šeimos lenteles. Vakarais kartais spėjam paskaityti knygas, nelabai spėjam įsijungti lrt. Mėgaujamės išvykomis į ikea, renkamės krėsliukus, Paulius atranda naujų amplua darbe, Vincentas gyvena ne vaikščiodamas, o džiaugsmingai šokuodamas. O visą šitą tamsumą lauke skaidrina svajojimas apie sukneles. Tiesiog. Apie sukneles. Kaip tame A. Žagrakalytės eilėraštyje:

 

jums nežinoti, – nei parašyti

eilėraštį, – kartais smagiau yra eiti

matuotis suknelių ir iš šimto šešiolikos

 

išsimatuotų:

 

kokias keturias

nusipirkti.

 

Tokia prieškalėdinė tyla. Tyliai auginant kažką daugiau nei zuzuzu ir zirzirzir.25371187_10213344035088666_874488517_o

Žiūrėjome filmą Moliūgėlio gyvenimas

Mūsų sekmadienio rytas, būna, prasideda, kai Pranciškus bando įveikti mane kaip kliūtį, norėdamas pasiekti Vincentą. Mes truputį laikome Pranciškų, nes neišsibudinusiam broliui nėra malonios jo mažos, bet sunkiai švelnumą dar įvaldžiusios rankutės, paskui keliamės iš savo sapnų, geriame arbatą prie apvalaus stalo, valgome varškės blynelius su močiutės obuoliene ir tokių rytų galėtų būti milijonai, ir suvokdama, tokių rytų skaičiaus ribotumą, stabdausi stabdausi, esu čia, čia ir dabar.

Apsidžiaugėme, kad Kino pavasaris rodys filmus parodoje Vaikų šalis, į kurią netikėtai gavome bilietus. Žiūrėti filmą „Moliūgėlio gyvenimas“ planavau jau seniai, dar vasarą, kai atostogavome ilgas savaites Palangoje, sekiau, kuriomis dienomis jį rodo, bet taip vis ir nenueidavom, taigi šis sekmadienis buvo puiki proga pamatyti.

Pranciškų tvirtai ir aukštai pasirišau į juostą ir keliavome į Litexpo galimybių kino salę. Kokybiški animaciniai filmai vaikams man yra jautri tema. Nes kai Vincentui suėjo kiek daugiau nei dveji metai poreikis filmų pradėjo augti, srautas didelis, o atrinkti iš to srauto tikrai vertingą medžiagą gana sudėtinga dėl paprasčiausiai laiko stokos. Norisi  ne tik prasmingo, be klišių turinio, tačiau ir geros formos. Todėl „Moliūgėlio gyvenimas“ visų pirma sužavėjo forma, kai kuriomis scenomis tiesiog akys šoko nuo grožio, begalinis malonumas tiesiog žiūrėti, ir džiaugiuosi, kad tą gražumą galėjo pamatyti ir Vincentas. Turinys mano trimečiui tikrai kiek per sudėtingas. Jam labai buvo liūdna ir nepatiko, kad Moliūgėlis ten nuvažiavo pas vaikus ir vis klausė, kada tėtis atvažiuos jo pasiimti (tėčiu jis vadino policininką) ir matėsi, kad truputį nervinosi dėl tokios neįprastos vaiko vaikų namuose situacijos.

Na o man turinys stebuklingas, kaip tokią sudėtingą ir jautrią temą prezentuoti taip aiškiai, vertybiškai švariai, nors ir su nešvankiom vaikiškom mažų vaikų vaikų namuose kalbom (mačiau keletas šeimų paliko salę būtent po tų scenų). Suaugusių žmonių veikėjai stulbina, visi, išskyrus Kamilės tetą, sveiki, švelnūs, išmintingi, nesitaško kartu su besitaškančiais baisių dalykų patyrusiais vaikais. Toks suaugusių žmonių paveikslas sukuria šviesos nešviesių vaikų gyvenimuose patirtį. Visas filmas pakyla į realios vilties lygmenį. Sudėtingiems vaikams reikia sveikų suaugusių aplink, į nešvelnumą tik švelnumu, į netinkamą elgesį tik švelnumu ir pagarba. Tiek vaikų namų direktorė, tiek mokytojai, tiek policininkas visus veiksmus su vaikais darė su pagarba jiems, neinfantilizuojant, nesmerkiant, o tiesiog gerbiant.

Labai daug apie tai galvoju. Apie gyvenimą pagarboje ir apie buvimą tvirtam. Šitie dalykai sukuria gražių dalykų. Na o paskutinėje scenoje, kai vaikų namų mokytojams gimė berniukas ir vaikai klausė, ar tu tikrai niekada jo neatiduosi vaikų namams, net jei jis bus negražus, apsikakojęs ir blogai mokysis, jau aš verkiau.

Filmą „Moliūgėlio gyvenimas“ rekomenduoju visiems suaugusiems ir gal kiek paūgėjusiems, nors džiaugiuosi, kad Vincentas pamatė jį ir dabar ir kad Pranciškus taip maloniai pramiegojo prisiglaudęs juostoj, po paskutinės scenos norėjosi jį visą susispausti į save, tą savo mažą mažą Pranciškutį ir stipriau apkabinti tą mažą mažą Vincentą.

Kalėdų senelis nebe toje kategorijoje

Besibaigiant lapkričiui, norisi galvoti apie artėjančias šventes. Per praėjusias Kalėdas Vincentas buvo toks nedidelis, kad ir Kalėdų senelio klausimas labai smarkiai neiškilo, visada tik atrodė, kad neįsivaizduoju savęs įtikinėjančios vaiko tuo, ko iš tiesų nežinau, ar egzistuoja. O šiemet tiesiog supratau, kad mūsų burbule Kalėdų senelis toks, kokį aš įsivaizduoju esantį, yra neaktualus.

Vaizduotė Vincento plati, mes kasdien girdime, kad jis turi savo namą, kurį jam pastatė senelis ir jis kartais gyvena ten vienas, kartais su draugais, būna, kad Vincentas praneša, kad štai skris artimiausiu metu su draugu į Briuselį, dar žinome, kad Vincentas turi darbelį, kuriame daro daikčiukus. Pas mus ilgą laiką gyveno liūtas, kurį kas vakarą reikėdavo pamaitinti ir paglostyti, jis buvo mus nusekęs net iki Palangos. Ką noriu pasakyti? Kad vaikas turi begalinę vaizduotę ir mums tereikia ja sekti, domėtis ja, užduoti dar tą vaizduotę plečiančius klausimus. Bet ar mums reikia sugalvoti patiems dalykus, kurie įsisėstų į vaiko vaizduotę? Nežinau. Ar tai bus jų ar mūsų vaizduotė? Niekada nešautų į galvą pasakyti vaikui – tas tavo liūtas netikras, bet lygiai taip vis dar nešauna į galvą sukurti istoriją apie nešantį Kalėdų senelį jam dovanas. Ir tikinti, kad ta dovana, kurią pats padėjau po egle, tikrai tikrai yra ne mano padėta. Kam?

Nekalbu apie sekimą pasakų, istorijų kaip išgalvotų pasakų ir istorijų. Grožinė literatūra yra nuostabus ir neginčijamas dalykas.

Kas nepatinka ir kertasi su mūsų filosofija: grasinimas – būsi blogas, neatneš Kalėdų senelis dovanų. Būsi geras, atneš – tik švelnesnė to forma. Neprotinga išorinė motyvacija. Kuo mažiau mažiems vaikams išorinės motyvacijos, tuo lengviau augant pačiam bus tvarkytis savo gyvenimą. Taip pat man netinka vienpusis dovanojimas. Būna, kad šeima perka dovanas tik vaikams. Ilgojoje perspektyvoje man labai svarbu, kad būtų labai aiškiai suvokiama, kad kiekvienas kuriame šventę. Kad ne mama arba tėtis užsivertę 25 puodais ir keptuvėm ir ne tėtis ar mama (ar Kalėdų senelis) su 300 eurų vertės dovana po egle sukuria Kalėdų stebuklą, o kiekvienas mes. Prisiimu atsakomybę pats už savo džiaugsmą šventėje. Todėl nuostabi yra Vincento darželio žiemos šventė – jokių Kalėdų senelių, jokių dovanų vaikams. Trumpas, žavus kiekvienos klasės pasirodymas, didelis vaiko džiaugsmas, kad jo tėvai atėjo pasižiūrėti, graži suneštinių vaišių šventė visos darželio bendruomenės. Norisi įtraukti vaiką į šventės atmosferos, džiaugsmo kūrimą, kasmet tolimesniems giminaičiams kažką gaminame patys: paišome atvirukus, verdame uogienes ar kepame sausainius. Šiemet sukonstravau ir Advento kalendorių, kuriame kasdien dėsiu po kokį žiemos švenčių stebuklo susikūrimo žingsnį: nuo nuėjimo į Spragtuką iki gražiausios Eglės išsirinkimo ir parsinešimo namo, įtraukiant ir kokios gražios pasakos apie Kalėdų senelį, nešantį vaikams dovanas arba apie gražuolius mažus nykštukus.

Ir mūsų namus matyt pasiekė pertekliaus amžiaus padariniai – pati dovana kaip dovana kaip daiktas nebėra vertybė, nebėra tiek reikšmės čia. Mūsų vaikas nenori visų žaislų iš parduotuvės turėti namuose, nėra  buvę didelių nepasitenkinimo ženklų, kai kažkas neperkama, o realiai taip ekspromtu yra neperkama niekas, nes pirkinius reikia planuoti, ir Vincentas neturi grandiozinių kalėdinių dovanų užmačių. Žinau, kad džiaugsis knygele, žinau, kad džiaugsis lego, bet tai  nebus vienintelis kalėdinis džiaugsmas.

Ar aš karštligiškai aiškinsiu Vincentui, kad Kalėdų senelio nėra? Tikrai, ne. Ar kai jis išgirs darželyje, kad kitiems vaikams atneša dovanas ne tėvai, aš sakysiu, kad taip nėra? Tikrai, ne. Ar kai prisiskaitęs pasakų Vincentas sakys, kad pas jį ateis nykštukas su dovanėle, aš sakysiu, kad tikrai neateis? Tikrai, ne.

Tai va, tokie tat stebuklai! Kiekvienų namų stebuklai.

Namų upės laikas

Gerai, kad visada ateina lapkritis. Gali pasitikrinti dalykus. Perkratyti mintis, kurias turėjai rugsėjį ir spalį po vasaros pabaigos šoko. Gamta miršta, patiriamos Vėlinės. Žiūri į save kaip į kvailį, kai rugsėjį strimgalviais visur, bėgte. Po trumpų mūsų meilės atostogų Vincentui ilgėja dienos daržiuke, vakarais pyksta, paskui nurimęs sako: mama, aš šiandien labai pasiilgau broliuko. Mes susispaudžiame jo nedidelėje lovelėje, šnabždam dalykus vienas kitam. Daikčiukus, mėgsta sakyti Vincentas, aš darbelyje darau daikčiukus, sako, paskui juos nuperka mano draugas ir man juos padovanoja. Mano darbelis yra Vilniuje, pabrėžia.

Jis vis kartoja, mums atsisveikinant prie klasės, tu, mama, neik į universitetą, eik namo su broliuku. Broliukas dar per mažas į universitetą. Ir einam su Pranciškumi namo, po truputėlį susitaikę, kad iš tiesų gal ne tiek per mažas, kiek mes per dideli dabar.

Lapkričiais skaičiuojame su Pauliumi mūsų pažintį. Tamsus baras ir daina, kurios atlikėjas veik niekada nebeatlieka, jos nėra youtube, bet yra mudviejų el. paštuose.
„Nes jei nėra upės tavo namuos, tiksliai žinau neteksi širdies ir galvos.“ Apie tą upę šiandien mes suprantam žiauriai daug. Ji plati ir srauni, skaidri, ja plaukia visos mūsų namų mitinės būtybės.

Prieš aštuonerius metus mes su Dange braidėme Vilnių ir bandėme suprasti viena kitą per literatūros teorijos paskaitas, rašytojų sąjungos renginius, keistus vakarėlius, naktinius kalbėjimus jos balkone Subačiaus gatvėje. Šiandien Dangė kažkur Belgijoje, ir mes vos vos tik susirašom kartas nuo karto, bet aš visada ją turiu, visada ją turiu ypač tuose pirmuose metuose čia.

Šiandien atsiranda daugiau ką norisi suprasti ir viskas lyg ir visai kitaip, bet taip pat. Šiandien bandau pažinti žmogų per skarą, per medžiagą, per tempimą, per pokalbius atokvėpio minutėlėmis tarp begalinio rūpesčio vaikais. Viskas visai kitaip ir lygiai taip pat. Lygiai taip pat svarbu, brangu ir suvokiama, kad tokie dalykai išlieka ilgam, suvisam. Ir likusi baimė būti nepakankamai empatiškam. Kiek daug gyvenime reikia empatijos, ir viešpatie, tikiuosi, kad ji neišsisemia, ir jos užtenka kiek daugiau nei jos pasiimama namų upėje. Namų upėje ji plinta, palaikoma gyvybė, dauginasi (?)

Taip gera įsisukti Pranciškutiį į skarą taip aukštai, kad galiu uosti jo galvą. Vaikus reikia uostyti, ragauti, susigerti kiek tik gali, kiek tik gali, kol jie vis dar tavo kūdikiai. Kol mūsų upė plaukia, kol yra gyvybės, kol ir širdis, ir galva auga.

22904637_10212992100290516_9083075606073593730_o