Neseniai rašiau baigiamąjį darbą universitete ir jame šiek tiek minėjau kartos socialine prasme tyrimus. Įstrigo tai, kad Z kartos žmonėms (jų gimimas datuojamas įvairiai, vieni šaltiniai sako, kad 1995, o kiti žymi tik 2005) yra nepaprastai lengva daryti kelis darbus vienu metu. Atrodo, kad jie nesegmentuoja gyvenimo į dabar darau šitą, o paskui darysiu kitą. Dabar dirbu, o po penkių valandų ilsėsiuosi. Gyvenimas nesitrūkinėja. Yra toks vidinis noras netrūkinėti to gyvenimo ir man, nors iki pirmosios žymimos Z kartos man pritrūko penkerių metų.

Taip, šis įrašas taip pat apie kelionę į Romą. Įžanga tokia, nes segmentuoti gyvenimą galima ir keliaujant. Pavyzdžiui, ši kelionė tinka su vaikais, o ši be jų. Arba dabar mes keliaujame į atostogų vietą, todėl dabar nėra atostogos, o kai atkeliaujame ir atsigulame į viešbučio kambarį – jau atostogos. Visai išbraukti tą skirstymą iš galvos yra gana sudėtinga, bet pabandyti galima. Gali būti, kad tas nesegmentavimas lėmė tai, kad mūsų šeima iki šiol nesupranta tokių pasakymų – gimus vaikui, gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Vilniaus oro uostas pasirodė jaukus, žadinantis kelionės nuotykio jausmą. Kadangi buvau skaičiusi apie įvairius nepasitenkinimo šūksnius verkiančiais lėktuve vaikais, supratau, 99 procentai, kad iš mūsų sėdimųjų vietų sklis tyla ir ramybė arba švelnūs, tykus garsai. Lygiai taip panašiai supratau, kai Vincentui ėmė kraują iš pirštuko tris ar keturis kartus. Nė vieno karto jis nepravirko. Pasąmoningai tenka pagalvoti, o ką gi jis mėgsta? Mėgsta gerti pienuką, mėgsta būti nešiojamas, sūpuojant, mėgsta kai su juo skaitai knygeles, kuteni padukus, rodai naujas jo senų žaisliukų galimybes, duodi pačiupinėti ir paragauti kažką nauja. Taigi skrydis buvo toks, kad jauna moteris, sėdėjusi greta, sklandžia anglų kalba tarė, kad šiek tiek susinervino, kai pamatė, kad kūdikis sėdės šalia, tačiau mūsų vaikas nuostabus (taip, tobulas!), jis visai neverkia!

Gyvenome ten, kur piazza Navona su įstabiais fontanais ranka pasiekiama, kur mūsų Maclarenas, tik išneštas iš buto, pradėdavo savo ilgą, nesibaigiančią kelionę senamiesčio grindiniu ir kur mažasis po kelių tokių dun dun dun smigdavo į miego karalystę kas rytą, kai eidavome šviežių vaisių į Campo de’ Fiori ar kavos ten, kur renkasi tik italai ir geria savo espresso atsistoję. Visur ėjom pėsti. Kai gyveni Vilniaus centre, esi įpratęs eiti ir eiti ir eiti ir eiti. Ir nors Roma tai ne Vilnius, kojos visai nepyko už visus tuos nueitus kilometrus miesto gatvėmis.

Po futbolo varžybų nevalingai kaskart vaikštant skambėdavo galvoje „Roma Roma Roma“. Paulius sako, kad futbolas Italijoje šeimos dalykas. Jo žiūrėti susirenka ir su pačiais mažiausiais, nei kalbėti, nei vaikščioti nemokančiais mažyliais.

Vaikai italams patinka. Retas, kuris liko abejingas Vincento viliojančiam žvilgsniui ir plačiai šypsenai. Tai nemažai duoda gerų emocijų kiekvieną kelionės akimirką, nes tas jų džiaugsmas atrodo natūralus. O Vincentas alpėjo nuo dėmesio gausos smagumo.

Ėjome į didelį knygyną, kadangi be proto mėgstu paveikslėlių knygas, įdomu buvo patyrinėti, kokias jas skaito italų vaikai. Vieną išrinkome ir savajam. Galvoju, jeigu versčiau į lietuvių kalbą, versčiau „Mylu mylu“, nors pažodžiui būtų „Bučkis bučkis“.

Vincentas rodo, kokią turi knygelę

Vincentas rodo, kokią turi knygelę

Buvo dienų, kai išeidavome rytą ir grįždavome tik vakare. Pietaudavome parkuose, aikštėse, paslapčiomis keisdavome sauskelnes. Itin karštomis dienomis ieškodavome pavėsio ir tiesiog būdavome!

IMG_3048

Atokvėpis

Supratome, kad eiti į labiausiai lankomas turistų vietas, smagiausia vėlai vakare, taip keliavome į Vatikaną, iš lėto, besišnekučiuodami, ramiai dairydamiesi. Kitaip neišvengsi visų Romoje esančių nesąmonių – selfie stick bei „tašių“ pardavėjų.

Muziejuje buvome viename – ir jis buvo skirtas vaikams! Tikrai verta aplankyti visiems, keliaujantiems su vaikais. Būtinai su vaikais, nes taip ir parašyta, kad tėvų be vaikų ir vaikų be tėvų niekas į tą muziejų neįleidžia. 9 mėnesių kūdikiui puikus kampelis, skirtas vaikams iki trijų metų. Tyrinėjimams galo nebuvo, savarankiškai pats apėjo visus pasiūlytus objektus, išragavo, ištyrinėjo. Na buvo veiklų, kur ir pagalbos paprašė, pavyzdžiui, sukišti ritinėlius į šviesos lentą!

IMG_3097

Traukia ar kiša?

Muziejaus erdvės tyrinėjimas

Muziejaus erdvės tyrinėjimas

Tik nusileidus į Romą ir ieškant autobuso, kuris nuvežtų centran, pajutau, kad šis miestas labai įsuka į savo greitą ritmą, tai, matyt, visų didelių miestų bruožas. Kartais tiesiog reikėjo priverstinai sakyti sau stop, nes kitaip eitum eitum eitum eitum eitum. Su vaiku sustoti lengviau. Tas gerai. Praleidę keturias paras Romoje, patraukėme jūros pakrantės link… Bet tai jau visai kitas įrašas, susijęs su visai kitais Italijos miestais.

Advertisements