Tags

, , , , , , , , , ,

Ar mums reikia zoologijos sodo? Taip. Nes kitaip daugelis tikriausiai per visą savo gyvenimą gyvai nepamatytume didžiosios dalies ten esančių gyvūnų. Tačiau, ar mums tikrai taip jau reikia juos pamatyti? Ar mes tikrai be jų negalėsime užmigti? Ar jų nepamačius, kas nors nuo to pasikeis? Ar tai vis dar aktualu dabar, kai internete bet kokį gyvūną galima pamatyti bet kokiu kampu natūraliose jo gyvenimo sąlygose. Ar neturėtų taip ir likti? Kiekvienas sau. Mes – prie kompiuterių. Gyvūnai – natūralioje gamtoje, jiems įprastoje laiko ir klimato juostoje. Tuomet zoologijos sode galėtume pamatyti kiaules ir karves, arklius ir ožius, šunis ir kates. Žodžiu, kaimą, su kuriuo susipažinti būtų daug smagiau negu sukti ratus valandų valandas ir laukti kada pagaliau iš už voljero esančios būdos pasirodys ten besislepiantys liūtai ar tigrai. Zoologijos sodo puošmena. Tačiau tik tiek. Pamatysime juos akies kraštu ir užsidėsime pliusą, o jiems teks gyventi toliau. Tūnoti savo būdose ir laukti. Laukti ir laukti. Tik nežinia ko. Tai ar mums reikia zoologijos sodo? Ypač tokio, kuriame pilna ženklų draudžiančių maitinti gyvūnus. Ir dar tiek pat tokių, kuriuose labai prašoma to nedaryti. Taip ir parašyta – „labai prašome“. Nes jeigu suprantame, kad draudžiama, tačiau nepaisome, galbūt iš mandagumo susimilsime. O dar jeigu prašoma ne bet kaip, o labai. Gal, vis tik pajusime sąžinės krebždesį kažkur giliai giliai? Gal ta sąžinė ims ir sukuždės, kad žiūrėk, jie labai prašo, tai gal tikrai, imkime ir nešerkime tų gyvūnų. Neerzinkime jų, nebraukime pagaliu per jų narvą. Nerodykime jiems kvailų savo grimasų. Bet ar mums tai rūpi? Mums terūpi nuotraukos. Todėl vaikai kartu su tėvais rauna pienes ir tiesa jas visiems pradedant ožiu ir baigiant žirafa, kuri grybšteli jas vos per kelis centimetrus (net ne metrus) nuo ženklo draudžiančio tai daryti. Tiesia ir fotografuojasi. Tiesa ir šypsosis. Jie moka skaityti, bet dabar tai nebūtina. Dabar šeštadienis, geras oras, puiki nuotaika, todėl skaitymą galima pamiršti. Skaitysime, kai nuskambės skambutis, kviečiantis į darbą arba mokyklą. Skaitysime, kai išeis naujas žurnalo, su įžymybių nuodėmėmis, numeris. Gal tada, nes dabar skaityti nebūtina. Dabar mes laimingi. Labai laimingi. O kodėl gi neturėtume tokie būti, kai šalia ledų galima nusipirkti ir alaus. Jis tikrai praskaidrintų dieną zoologijos sode. Vietoje, kuri atrodo tarsi kadaise romėnų palikto miesto griuvėsiai. Tie griuvėsiai apaugo mišku ir juosmenį siekiančiomis žolėmis. Tarp tų griuvėsių įsikūrė gyvūnai. Nes protu nesuvokiama, ar kas nors būtų galėjęs juos ten įkurti specialiai. Kodėl? – kiltų klausimas. Kam? – kiltų kitas. Bet labai greitai juos nustumtume šalin ir eitume prie sūpynių ir čiuožyklos, bristume per žoles, ieškotume kur geriau išmintas takelis. Jis spėjo apaugti akmenimis ir žole. Atrodo, jo net nebuvo. Gamta pasiglemžė sūpynes. Taip kino filmuose gamta pasiglemžia senus automobilius ir evakuotus miestus. Gamta, vien gamta. Visa savo didybe. Jos šešėlyje visi mes atrodome tokie smulkūs ir laikini. Tačiau net ir tokiu atveju, nevalingai pradedu skaičiuoti ir skirstyti. Gaunasi nei daug, nei mažai – trys grupės. Pirmoji – suaugusieji su vaikais. Antroji – porelės. Kitaip tariant, pasimatymai. O visų, kurie lieka ir patenka į trečiąją, norėčiau paklausti, kodėl ir ką jie čia veikia, nes tai turėtų būti be galo įdomu, nes tokių žmonių čia beveik nėra, nes tai jau savaime intriga. Beveik tokia pati kaip ir penkių–šešių metų vaikas, atsistojęs prie narvo su beždžionėmis (nors iš tiesų už tų grotų gali būti bet kas) ir nukreipęs į jas savo žaislinį šautuvą. Kiekvienas gaiduko spustelėjimas virsta garsiomis automato serijomis. Jis juokiasi. Jis šaudo. Jis laimingas. Bet tai dar tik pusfinalis. Finalas įvyksta tuomet, kai prieina mama. Kai apkabina jį. Kai paima iš jo rankų šautuvą ir vietoje to, kad paaiškintų, kas ir kaip, pati jį nukreipia narvo pusėn. Taip, ji paspaudžia gaiduką. Taip, automatas paleidžia įsivaizduojamų šūvių serijas. Jie juokiasi. Jie laimingi. Viskas tik imitacija. Tik šeštadieninė popietė, kuri vargu, ar galėtų būti praleista geriau. Štai ir atsakymas. Ar mums reikia zoologijos sodo? Taip. Kad nusipirktume bilietus ir pamatytume grotas. O tiksliau, jų imitaciją. Nes tų grotų, už kurių sėdime patys, vis dar negalime įžiūrėti.

IMG_2274

kur link judame?

Advertisements