Tags

, , , , , , , , ,

Kelionės į Italiją trečioji dalis turėtų būti susijusi su jūra. Praleidę 4 dienas Romoje, vykome jūros link. Galima būtų rašyti apie Fiumicino miestelį (taip, apie miestelį, o ne oro uostą), jų jūrą ir atrastą Ostią, tačiau juokingosios kelionės detalės blėsta ir norisi rašyti tiesiog apie jūrą. Gal dėl to, kad prie Baltijos jūros bimbinėjame su Vincentu jau antrą savaitę.

Kai buvome Italijoje, labai svarbu buvo turėti kremą nuo saulės, nes iki gegužės pradžios Lietuvoje saulės nelabai kaitrios būta, buvo baisu, kad jautri kūdikio oda patirs šoką, nudegs ar įvyks kiti baisūs dalykai. Taigi pro šortus kyšančias vežime kojeles kruopščiai tepėme kremu ir Vincentas grįžo baltut baltutėlis. Kai grįžau į Lietuvą dar nė karto netepiau tuo kremu vaiko odos, tiesiog nemačiau būtinybės. Gal dėl to, kad rašant baigiamąjį darbą, kaitriausius dienos momentus Vincentas pramiegodavo balkone, kur saulė visai visai neužšviečia pro klevus ir beržus.

Tačiau, kai išsiruošėme prie jūros vėlgi, susigriebiau, kaip čia nenusisvilinus gulint atvirame lauke prie pat jūros ant nuostabaus Baltijos smėlio. Skaičiau puikų dirbumama.lt straipsnį. Taigi, poziciją priėmiau tokią: reikia palapinės nuo saulės ir vėjo, reikia plonų ir šviesių kelnyčių ir ilgom rankovėm maikyčių. Žinoma, labai padeda ir linksmoji Vincento kepurė, bet vaikai ir kepurės, hm, čia jau kita tema…

Žaidimai palapinės pavėsy

Žaidimai palapinės pavėsy

Pripažinsiu, karščių dar prie Baltijos jūros nebuvo. Taigi sunku lyginti Italijos plius trisdešimt ir mūsų pajūrio daugiausia plius dvidešimt. Bet ir be labai šiltų orų išties yra ką nuveikti prie jūros. Taip, man tai buvo visai nauja. Taigi efektyviai apsisaugojus nuo saulės išties prie jūros galima leisti visą dieną ir dar vakare ateiti saulės palydėti.

Jūra, smėlis, vaikai ir smėlio žaislai. Tęsiant jau kažkuriame praeitame įraše minėtą daug daiktų fobiją, pagalvojus apie smėlio žaislus nusigandau. Taigi ten krūva nekokybiškų ryškiaspalvių plastmasėlių, kurių taipgi vengiau visą vaiko auginimo laikotarpį iki šiol. Pradėjau ieškoti alternatyvų. Nedaug ką radau. Radau ryškiaspalves brangias plastmasėles QUUT. Ir man labai patinka! Vincentas dar ne itin labai įsitenka į amžiaus normas, kurios nustatytos, kokiam amžiui tinka žaislai. Plastmasė tikrai tvirta ir kokybiška, formos ir spalvos ne paikos, o labai gražios akiai. Nusprendžiau, kad kas metus po keletą žaislų įneš kaskart naujumo pojūtį, žaislų platesnį išžaidimą, todėl šiam sezonui išsirinkau du – Cuppi ir Alto žaislus iš QUUT. Trys dalys Cuppi – iš pažiūros du kastuvėliai ir kamuoliukas. Ir kita vertus, tai ir sieteliai, ir kamuoliuko gaudyklės, ir bokšto viršūnė. 10 mėnesių vaikui lengva kastuvėlį laikyti, dar lengvesni pirmieji kasimo judesiai. Kamuoliukas – visiškas favoritas, tai aišku lemia ir tai, kad šio amžiaus vaikui apskritai kamuoliai yra kosminio gerumo žaislas.

Skriejantis Cuppi kamuoliukas

Skriejantis Cuppi kamuoliukas

Apie Alto buvo sakančių, kad tai kibirėliai be dugno, o iš tikro puikių bokštų statymo pagalbininkai. 10 mėnesių vaikui smagu pilti sausą smėlį į jį ir kąsti bokšto viršūnėlę, o 24 metų suaugusiui visiškai nuostabu statyti bokštus, paprasta ir, atrodo, banalu, bet kaskart nustebina.

Alto bokšto ragavimas

Alto bokšto ragavimas

Kartu su žaislais gavome ir mažą katalogėlį su kitais šio gamintojo žaislais ir aš kaip vaikas vartau vartau ir jau svajoju apie kitų metų pirkinius! Daiktų džiaugsmai…

Šiandien prie Baltijos lyja, galvoju, kad jūra, saulė ir smėlis – dalykai, kuriuos reikia imti esamuoju momentu kiek galima daugiau.

Advertisements