Tags

, , , , , , , ,

Birželio 23 dieną buvo mano studijų programos baigiamoji šventė. O beveik lygiai prieš metus devintą nėštumo mėnesį važiavau iš Palangos į Vilnių, į stojamąjį egzaminą, tam, kad galėčiau čia studijuoti. Tuo metu man svarbu buvo gauti mokytojo kvalifikaciją, kadangi po metų pedagoginio darbo patirties supratau, kad noriu dirbti čia. Galėjau rinktis šias studijas trijuose universitetuose, pasirinkau Vilniau universiteto Filosofijos fakultetą. Ir nors sunkiai įsivaizdavau, kaip atrodys studijos su naujagimiu, kūdikiu ir jau besiginant darbą beveik vaiku, ryžausi šiai smagiai avantiūrai.

Pamenu, kai rugsėjo penktąją su vieno mėnesio amžiaus kūdikiu atvažiavome ir statėme mašiną prie prezidentūros. Kai tempiau tą sunkiąją Maxi cosi kėdutę su pusantro kilogramo per mėnesį priaugusiu naujagimiu. Dairiausi svetimo fakulteto rūmuose. Nerimavau dėl reakcijos, nebuvo nerimo dėl gebėjimo pasirūpinti vaiku ir pilnaverčio dalyvavimo paskaitoje. Pamenu, gebėjau vienu metu ir maitinti ir dalyvauti diskusijoje apie tai, kokio mokytojo reikia šiandien mokiniams. Buvo labai smagu, nes nesulaukiau neigiamų žvilgsnių arba jų nemačiau, nes labiausiai gi norėjosi žiūrėti į tą tobulą vaiką.

Studijos turėjo būti pritaikytos dirbančiam žmogui, todėl neabejojau, kad viską suspėsiu ir kad nereikės į visas paskaitas eiti su Vincentu. Tvarkaraštis buvo sesijinis. Per pirmąją rudens sesiją, vyras pasiėmė atostogų dvi savaites. Buvo lapkritis, jiedu per lietų ir vėją, bet ir nebūtinai per lietų ir vėją, važinėdavosi aplink universitetą, per pertraukas aš maitindavau, tada vėl važinėdavosi. Vincentui buvo vos keletas mėnesių, negalėjau jų palikti namie, nes maitinimas pagal poreikį tam ir yra pagal poreikį, kad mama būtų šalia. Jau gruodžiui įpusėjus, į praktikos seminarus šeštadieniais važiuodavau viena, o jiedu likdavo namie. O pavasarį jau neprireikė ir važiuoti mašina, ramiai nueidavau ir pareidavau pėstute, nes žinojau, kad skubos nebus.

Sunkiausia dalis buvo praktika. Nenorėjome naudoti vyro atostogų ne atostogoms, nes planų tikroms atostogoms buvo daug. Taigi Vincentas būdamas aštuonių mėnesių liko su dviem mano draugėm (jos pasilikdavo pakaitom, kada kuri galėdavo). Tai truko tris savaites, po kelias valandas per dieną. Didžiąją dalį to laiko jis miegodavo balkone arba būdavo kartu ir pietų grįžęs vyras. Todėl jokio streso, jokio nerimo, Vincentas su šypsena pasitikdavo mane grįžtančią. Šaunu, kad studijose į viską buvo žiūrima lanksčiai ir geranoriškai, tikrai nėjau studijuoti vien dėl diplomo (kuris neneigiu tikrai reikalingas), man reikėjo žinių. Ir aš jų nemažai įgijau, įgijau ir patirties praktikos metu, kuri praplėtė mano įsivaizdavimą ir nukreipė kur tas įsivaizdavimas turi krypti link.

Ir dabar jau kai apgintas baigiamasis darbas, galvoju, noriu mokytis dar dar ir dar. Ačiū šiuolaikinėms technologijoms, kurios mokymąsį su vaiku daro kur kas lengvesnį ir efektyvesnį, ačiū po truputį labiau tolerantiškai besidarančiai visuomenei. Nes baisu būtų, jeigu turėjimas vaiko reikštų mokslui užtvertą kelią. Kad ir metams, kad ir dviems. Neįsivaizduoju savęs apskritai nieko nesimokančios ilgiau nei keletą mėnesių. Didžiausi iššūkiai buvo realus dalyvavimas paskaitose ar praktikoje. Namuose, ypač pirmąjį pusmetį, mokytis buvo tikrai lengva. Vincentas žindo – skaitau knygą, Vincentas miega – rašau darbą ir t.t. Baigiamąjį darbą rašiau su 9 mėnesių vaikeliuku, tai kai pagalvodavau, tai geriau būtų buvę rašyt pirmą pusmetį, nes tada tikrai tiek daug ramybės ir susikaupimo. O bet tačiau, jei smegenis teigiamai nuteiki prie nuolatinio nutraukimo ir vėl iš naujo prisėdimo, viskas vyksta sklandžiai. Baigiamąjį darbą tikrai parašiau greitai ir visai neskausmingai. Aukščiausio įvertinimo negavau, o bet tačiau visai negėda buvo jį gintis.

Taigi sveikinu save, dėkoju padėjusiems žmonėms, o Vincentui, tikiuosi, tai bus pasąmoningas ženklas, kad labai šaunu savo kad ir ką tik pagimdžiusią žmoną visokeriopai palaikyti imtis įvairiausių veiklų ir padėti jai jas įgyvendinti. Nes kad ir kaip norėtųsi tai neigti, aplinkinių žodžiai, mintys ir darbai yra labai svarbu.

Tokias studijas kaip mano tikrai nebuvo sunku pabaigti su nedidele aplinkinių pagalba. Manau, turint nuostabius senelius netoliese, galima ir kokį magistrą studijuoti. Na bent jau aš tai tikrai bandysiu kada, kad ir be senelių šalia, kad ir su dviem mažučiukais…

IMG_1214

Kad mokantis nepasimirštų svarbiausia

Advertisements