Jeigu bandytum įsivesti į interneto paieškos sistemas kažką panašaus į „vaikas nuo vienerių metų į darželį”, tai geriau nebandytum. Tikslios informacijos mažai, o kiek yra tai visa itin neigiamai atsiliepianti šiuo klausimu, veik vienareikšmiškai teigianti, kad taip tikrai negalima. Galima sakyti, kad šį įrašą rašau ir tam, kad įsivedus į paiešką būtų galima rasti ir šiek tiek daugiau apie tai.

Geri vaikai išėjo į Sodelį vienerių metų ir vienuolikos dienų. Nežinau, kada priėmiau šį sprendimą. Visuomet viduje jaučiau, o jaučiau tai reiškias, kad žinojau, kad mažas vaikas turi būti su mama. Kai jis tik gimė, pajutau, kad yra labai gera būti nuolat šalia, visada juo rūpintis, kalbinti, nešioti, globoti, mokinti, maitinti. Kai būdavau paskaitose universitete be jo, beprotiškai pasiilgdavau, todėl dažniausiai net turėdama galimybę eiti be, rinkdavausi eiti su. Ilgainiui supratau, kad taip būna irgi ne visiems, kad šis niekada nepavargimas nuo nuolatinio kontakto su kitu, yra kaip tam tikra ypatinga mano savybė, kuri tiesiog yra. Kuri įtariu, kad dabar yra naudinga, bet kada nors gali ir trukdyti. Taigi iš tiesų iki pat išėjimo į Sodelį mes labai mažai laiko praleidome atskirai ir aš visiškai nuo to kaifavau. Nuo minties, kad Vincentas lankys sodelį, kaifavau irgi. Matyt, dėl to, kad ten praleidau beveik metus. Kad viską mačiau iš vidaus. Mačiau ir labiau teigiamų, ir visus neigiamus (kurie gali būti tik asmeniškai neigiami) dalykus. Ir vis tiek be proto norėjau, kad mano vaikas būtų ugdomas ten. Ir ne nuo dvejų, trejų, o nuo vienerių metų. Gal dar dėl to, kad vaikai, kuriuos pažinojau ir kurie lankė taip pat nuo ankstyviausio amžiaus sodelį, man atrodė nuostabūs. Mane žavi tai, kad mano vaikas ten visada išeina į lauką žaisti, kad valgo sveiką maistą, kad yra nuolat apsuptas kitų ir dėl to neturi galimybės būti pasaulio ašimi bent jau dalį dienos, nes namie kartais buvimo ašimi neišvegiama, o ir kartais būti ašimi irgi yra labai gerai. Nuostabu, kad pažins kitų suaugusių, kurie galbūt pamatys jį iš kitų perspektyvų ir man apie tai papasakos ir taip aš jį galėsiu pažinti dar labiau. Žavu ir tai, kad namų nereikės apkrauti begale žaislų, nes sodely jų netrūksta, o namie esami būna pasiilgti per dieną. Girdės daugiau dainelių, žaidimų, tyrinės rankutėmis įvairesnius dalykus, girdės daugiau balsų, daugiau tonų, visas jo pasaulis bus turiningesnis. Prasiplės vietų, kur jaučiasi saugus ir drąsus, skaičius. Na akivaizdu, kad mačiau tikrai begalę sodelio pliusų jau net ir tokiam mažam vaikui. Ir tai buvo, žinoma, lemiantis motyvas. Nors aš visiškai esu įsitikinusi, kad aš ir pati viena visa tai galiu suteikti vaikui, nepaliekant jo sodelyje tokio mažo. Tačiau motyvų buvo ir daugiau, tiek finansinių, tiek ir mano asmeninio profesinio tobulėjimo, tiek ir ateities perprektyvų šviesinimo. Kai tau dvidešimt keli, tai gana sunku tiesiog atsiduoti vaikų auginimui, negalvojant, o ką gali duoti visuomenei. Studijos ką tik baigtos, idėjų, ką galima nuveikti daug, patirties mažai, patirtį reikia užsidirbti dirbant.

Taigi, rugpjūčio dešimtą nėrėme į šį iššūkį. Pradžioje buvo euforijos, paskui buvo ašarų tyliai užsidarius mokyklos tualete, tačiau praėjus porai savaičių, atėjo ta ramybė, kurios tikėtasi ir buvo. Geri vaikai sodelyje jaučiasi saugūs, atviri tyrinėjimams, prieš kelias savaites tik išmoko vaikščioti ir dabar toks užsiėmęs vaikščiotojas… O aš… o aš be proto jo pasiilgstu. Tik užbaigus savo nesibaigiančius darbelius, tekina bėgu iš ketvirto aukšto į pirmą, visądien kartais užsisvajoju, ką jis veikia. Kartais stoviu prie lango ir žiūriu, ką jis veikia lauke. Ir negaliu atsitraukti. Dar truputį ir jau jau eisiu… Ir kokia išdidi einu su juo namo už rankutės. Iki automobilio. Žinoma, tai tik mūsų visos kelionės į sodelį pati pati pradžia. Bet iš tikrųjų tas stebuklas, į kurį atėjau dar visai žalia studentė 2011 metais, kuris vadinasi „Vaikystės sodas“, veikia. Veikė ir kai buvau darbuotoja, veikia ir kai esu mama. Ir ačiū visoms visoms rankoms, kurios visa tai kuria. Ir ypač gerų vaikų mokytojoms, ir kitiems, kurie nusišypso jam. O tokių sodelyje tiek daug! Nes mano vaikui reikia šypsenų. Ir geriau aš jį laikysiu šitam burbule, negu leisiu girdėti tokias nesąmonės kaip „ko tu čia juokiesi, tuoj verksi“, kurią girdėjome visai neseniai parduotuvėje. Nes mano pareiga parodyti vaikui, kad pasaulis yra saugi vieta. Ir sodelis man tai padeda daryti. Tikiu tuo.

Kai pati dirbau, dar buvo sunku suvokti, kad kažką čia ypatingo darau. Bet dabar… Dabar man atrodo, kad mokytojo darbas šventas, visa keičiantis, esminis ir svarbiausias. Ir ypatingai mažylių-šnekučių. Nes tai labai labai svarbūs vaiko gyvenime metai.

SAM_3198

Mokytojos kas savaitę sukelia nuotraukas iš kasdienybės. Tos nuotraukos būna didžiausia savaitės pramoga mūsų šeimai! Įdomu matyti savo vaiką skirtingose situacijose.

Advertisements