Dabar ruduo prasideda taip. Išrinkome kaštonus netoli daugiabučio šiukšliadėžių, Gedimino kalno papėdėje, paspyrėme kelis prie darželio-mokyklos vartelių. Didžiojoje namų sankryžoje esančioje stotelėje ryškūs raudoni lapai glaudėsi prie sužvarbusių delnų. Nors čia tik rudens kūnas, neleidžiantis skverbtis gylyn. Nes tikroji metų laikų kaita juntama tuomet, kai paliekant namus, išjungi šviesas ir lieka tamsa. Kai spaudai mašinos pedalus, o gale esantysis užmiega. Net jeigu nuo taško A iki taško B tik septynios minutės. Per jas galvoje susidėlioji dienos darbus, paruoši kūną visiems ateinantiems iššūkiams, o gale esantysis užmiega taip lyg sakytų, kad niekas nėra taip svarbu kaip….

Paskui seka kiti rudens rytų ritualai. Būdavo, duodi ranką ir einam taip tuos kelis šimtus metrų kaip kelis kilometrus. Neskubant, iš lėto, bet su milžiniškom pastangom dėti koja po kojos. Dabar tai nebeaktualu, nes duoti ranką atrodo beprasmiška, kai galima judėti ir be jos, be to niekada niekada nėra prasmės eiti ten, kur reikia. Yra šimtasdvidešimtmilijonų kartų įdomesnių aplankytinų vietų: krūmelis, šiukšlelė, gatvelė, padanga, katinas, laiptai whatever…

Keletas minučių pasėdint ant palangės, pavalant paprausiant tiesog pasigėrint mamiškai pataisant kažkokią rūbo detalę, nors iš tikrųjų tiesiog norint dar ir dar ir dar prisiliesti, prisiglausti. Nes po to jau įžengiant į klasę nėra kada dvejoti. Jis eina tvarkyti savo šimtątūkstantąjį reikalą, kurį jis turi toje aplinkoje. O man belieka eiti savųjų šimtątūkstantųjų…

Ir tada nebežinai, kas čia sudaro rudenį, nes tikriausiai ne tos krūvos kaštonų išneštų į klasę ir ne skaptuotas moliūgas. Sunku įtarti, kad gali būti tas truputį graužiantis liūdesys, tas visaapimantis, tarpgalaktinis ir tarpvisatinis. Kai nori skaityti eilėraščius, grįžus iš Poetinio Druskininkų rudens, kai ieškai sau eilėraščio, bet niekaip jo nerandi ir tada supranti, kokios brangios tos akimirkos, kai eilėraštis ateina pats pas tave kaip kažkada atėjo kažkuriame kitame Druskininkų rudeny…

Nes nerandu dar tokio eilėraščio, kuris apimtų mūsų ta viršdangišką vienas kito pajautimą. Ir mano su tavimi. Ir tavo su tavimi. Ir tavo su manimi. Trejybė.

du

Advertisements