Fejerverkus Vincentas prasnaudė tyliai ramiai vidury didžiosios lovos. Prabėgo dar vieneri metai. Visi mes styptelėjom. Žiūrim į jį ir kartais matom, ką veikėme, kaip veikėme, kur veikėme. Šiandien nėra didelių keblių klausimų, kaip tik viskas po truputį stojasi į savo vėžias. Naujas darbas jau ne taip naujas, juk jau 4 mėnesiai, Vincentas darželyje sava žuvytė, puikiai viską žino, kur dedame batukus, kur ieškome kepurės, kur slypi dar nesuvalgyti užkandukai, einant namo. Tempiasi mane į klasę, šimtąjį kartą, kai aš jau vos ne maldauju, kad gal jau, gal jau dabar einame namo, tėtis laukia, kol mes privažiuosime ir sustosime, kiek tolėliau už meksikos, kiek artėliau basanavičiaus gatvės. Plečiasi Vincento pasaulis, iš mano kūno į kur kas didesnes erdves: namai, laukas, sodelis, Vilnius, Kaunas, mašina, prekybos centrai. Plečiasi saugių erdvių laukas.

Būna, kad naujų metų išvakarėse susėdame visi trys ant sofos ir rašomės kitų metų norus ir tikslus, nežinome, kaip čia juos atskirti, kur daugiau noras, kur tikslas. Galvojame Vincentui norus, pavyzdžiui važiuoti traukiniu. Nors nesam tikri, ar tai jo noras, bet bandome įspėti iš matomų ženklų, užuominu. Visa tai tik ritualas, kuris mūsų rankose, kaip ir tas Tiramisu, kurį jis pagamina. Tik jis tai ne Vincentas. Nes jis tai kaip ir aš, šito plataus ir mažo pasaulio pradžia.

Kartais kuriami mūsų prisiminimai prasideda iškritusiu gausiu sniegu. Stebime, kaip mažasis vis slysta ir krenta eidamas ledu, kritimas minkštas, nes rūbų kiekis paverčia jį mielu meškučiu. Su rankytėm ir kojytėm, kaip toj vienintelėj nuotraukoj, kai jis dar tik 11 sav. ir 3 d. vaisius. Visos banalybės, kad gyvename tik kartą, visos jos tampa tavo esybe. Kai apie laiką gali pasakyti tik: laikas laikas… ir dėkoti. Už jį.

IMG_4349

 

Advertisements