Šiaip ar taip Vincentui jau pusantrų. Gal ir laikas rašyti. Greitai bus ir ta diena, kai Vincentas jau bus lygiai pusę metų lankęs sodelį. Ir dabar jau būtų beprasmiška rašyti apie jį, praleidžiant šį svarbų faktą.

Šiandien jis užmigo pietų taip taikiai, ramiai ir greit be papildomų aplinkinių pastangų kaip kas vakarą užmiega nakčiai, o bet tačiau taip būna ne dažnai, namuose niekada, o sodelyje žinoma turbūt visada. Žinoma, Vincentas namuose gerokai kitoks nei tarp savo klasės draugų ir mokytojų, o tas kažkaip ir džiugina, akivaizdu, kad jau toks gana mažas pyplys neblogai susivokia socialinėse aplinkose, su pasigerėjimu stebiu jį tvarkingai valgantį tarp didesnių vaikų prie stalo, nusinešantį lėkštę ar paprašantį dar įdėti maisto, na ir žinoma su makabrišku siaubeliu stebiu jį namuose verčiantį puodelius sau ant galvos ar lėkštės turinį ant žemės.

Bet apskritai tai jis nuostabus, dalinantis bučinius ir apkabinimus, užklumpantis netikėtai iš už nugaros su savo pašėlusiu juoku, susikaupiantis, kai plauna indus ar žaidžia su savo žaislais, nuolat žibančiomis akimis, kurios kviečia dūkti dūkti dūkti. Kaip jis rodo savo kūno dalis ar šviečiančią saulytę ar kaip žaidžia viru viru košę ir sako nenenene, kai mažyliui nekažkas ten lieka tos košės.

Šiandien sekmadienis ir mes pasitikome pavasarį, jis kopė į pernykšte žole pasidengusį kalną ir atsargiai nuo jo lipo, nes toks jis yra vis dar gana atsargus ir saugus, bet tuo pačiu norintis išbandyti kalnus.

 

12695225_10207471806886631_305230993_o

Advertisements