Iki Vincento nelabai teko susidurti su sveikatos apsaugos įstaigomis, atrodo, niekada rimtai ir nesirgau, vienintelis pabuvimas ligoninėje, matyt, tas, kai gimiau. Apie jį pagalvojus kažkaip nukrečia šiurpas, nes mama pasakojo, kad ilgą laiką net nėjo pažiūrėti, kaip aš atrodau tarp kitų tuo metu buvusių ligoninės naujagimių. Kita vertus, apie tai nieko pati neprisimenu, o savianalizė kartais priveda prie išvadų, tai gal todėl taip neįmanoma užmigti vienai, reikia susirangyti vyro rankose, gal dėl to dar ilgai vaikystėje prašydavausi pas mamą į vonią ir ji vadindavo mane kempine, o močiutė sakydavo, kad aš pečiukas, nes šilta prie jos prisiglausdavau.

Kai pastojau, man buvo 23 ir, atrodė, kad apie vaikus žinau labai daug, turėjau savo filosofiją, požiūrį į ugdymą, į santykį, vertybes, kurios man artimos. Sąmoningai svarstydama, kur gimdysiu, rinkausi Vilniaus gimdymo namus – oficialiai palankius naujagimiams. Kiekvienas planinis apsilankymas poliklinikoje buvo šventė. Sakydavau, kai studijavau, šventė buvo egzaminai, o dabar šventė – apsilankymas  poliklinikoje, nes tu matai progresą, matai kiek išmokai, matai, kiek paaugo tavo kūdikis. Pradžioj  buvo nepagrįstų baimiu, sakiau vyrui, kad mane aprėks poliklinikoj dėl ko nors nežinojimo, o bet tačiau per visą nėštumo lankymosi laikotarpį gavau tik velnių, kad jau gerokai įsisiūbavus nėštumui lipau padusus, greitai iki penkto aukšto, o nesinaudojau liftu, beje liftu taip ir nesinaudojau iki tol, kol nereikėjo Vincento užkelti kartu su vežimu. Pasitikėjau savimi, pasitikėjau savo kūnu, todėl labai nustebau, kai buvo rasta kažkokia coli bakterija arba kai nėštumui besibaigiant kraujas rodė nežymų geležies trūkūmą. Bet aš ne apie tai. Aš apie puikią ginekologę, kuri padarydavo tuos apsilankymus maža švente profesionalia konsultacija, tyrimų komentavimais ir labai jau linksma ir nuotaikinga akušere. Aš apie tokį ramų VGN personalą, apie tokį gana ramų buvimą, apie gana minimalų įsikišimą ir palikimą ramybėje per skaudžiausius momentus ir apie profesionalų paskatinimą, kai reikėjo daugiausiai mano jėgų ir pastangų. Apie šaunią, visiškai random pasirinktą Vincento gydytoją, kuri galiausiai tapo mūsų visos šeimos gydytoja, apie jos dėmesingumą ir nuoširdų susirūpinimą, kai to reikėjo, apie Santariškių vaikų ligoninės gydytojus, su kuriais teko susidurti per šiuos pusantrų metų. Būtent jie padėjo man plėsti savo žinias, profesionaliau pasirūpinti savo vaiku, būtent jie atsakė išsamiai į visus klausimus, kurie man kilo prisiskaičius įvairios informacijos internete ir būtent jie leido susidaryti savo nuomone, kuria aš labai džiaugiuosi.

Ir aš labai labai didžiuojuosi šia Lietuva, kurią aš patiriu sveikatos apsaugos sistemoje. Aš žinau, kad yra dar be galo daug nesąmonių, kurių man neteko patirti, bet tenka girdėti, bet aš tikrai didžiuojuosi tuo, su kuo man teko susidurti, nes šitoj šaly yra dirbančių profesionaliai ir nuoširdžiai be jokių papildomų paskatinimų, tik tas ačiū ir šypsena, kurie kabo ant gydytojų kabinetų durų.

 

Vincento snūdas ligoninėje

Vincento snūdas ligoninėje

Advertisements