Pavasaris. Praėjęs kosminis balandžio mėnuo. Ir gegužė, kai norisi ją stabdyti šiame šviesume ir šiltume. Vincentas gerokai ūgtelėjo keliomis svarbiomis kryptimis. Visų pirma, kalba. Kasdien beriasi nauji žodžiai, jungiasi į žodžių junginius, sudarydami sakinio įspūdį, kas vakarą jau lovoje išgirsti du žodžius „la la“ (sūrio lazdelė) ir „geet” (gerti), kartais, kai ryte sunku jį pažadinti, jis žiūri meiliai ir sako „Nenoju, noju šia buu“ arba sekioja pusseserę Elzę ir šūkalioja „Ele, ele, ele“. Būna, kad pradedi klausinėti apie jo dieną, ir jis taip užsivedęs pasakoja, pasakoja, o tu tik gaudai tuos žodelius ir bandai susidaryti įspūdį, kad kažkas sodely buvo piktas, kažkas kažkam nutiko su koja, kad tikrai ėjo miegot ir į tualetą ir kad nutiko juokingas dalykas su vienu klasės draugu.

Dvidešimties mėnesių Vincentas galutinai pabaigė du etapus – pienelio ir sauskelnių. Ir tai buvo vau. Pirmasis buvo tikėtas, planuotas, išmylėtas, išlauktas. Etapas, kuris suteikė daug pasitikėjimo man savimi ir tikiu suteikė daug pasitikėjimo pasauliu Vincentui. Antrasis buvo netikėtas, neplanuotas, bet labai natūraliai paties Vincento išspręstas. Dabar mūsų tas mažas mažas kūdikėlis vaikšto su gražiom kelnaitėm, nemato jokios problemos pats nuspręsti, kada jam kokius reikalus tualete atlikti ir kartais tai padaro net be jokios pagalbos!

Pabaiga stuksena ir pirmieji mokslo metai sodelyje. Apie juos matyt bus galima rašyti daugiau vasaros atostogoms įsibėgėjus. Ta vieta labai tikiu seniai, tačiau savo asmeninį mylimiausią geriausią pasiilgčiausią vaiką išleidau į ją pirmąsyk. Didžiausios baimės buvo dvi – pirmoji ir kur kas svarbesnė už antrąją buvo tvirto, unikalaus ryšio su vaiku turėjimas dalį dienos būnant ne kartu ir jo ryšio su kitais suaugusiais sukūrimas. Antroji tradicinė – ligos. Sunku dar įvertinti, ypač, kai dar būna, kad aptinku save stovinčią prie mokyklos lango ir žvelgiančią į jį besikariantį ant čiuožyklos. Dėl ligų, sako, darželis parodo silpnąsias vaiko sveikatos puses ir mes vieną ją atradome, o kadangi atradome ir žinome, todėl tvarkytis su ja nebesudėtinga. Dėl ligos Vincentas iš viso sudėjus per šitus 9 lankymo mėnesius praleido kiek mažiau nei tris darbo savaites. Žinoma, kai vaikas serga griūva truputį žemė iš po kojų, bet susilipdai kažkaip.

O dabar pavasaris ir mūsų mylimųjų kelionė jau ne už kalnų. Ir gyvenimas toks yra. Tiesiog toks. Su visada per mažai laiko ir su visada to laiko valdymu tavo rankose.

13162075_10208187021966561_1553909458_n

Advertisements