Gyvenimas savo trečiajame dešimtmetyje pasižymi tuo, kad jau sunku įvertinti laiką. Ir kai sūnui sukanka du, nebežinai, kas čia įvyko, kur tu esi, ir nesi tikras, kaip toliau. Akimirkos pasimetimas. Tikrai jau? Du? Mes nuolat prisimename Vincento gimimo istoriją, detales: arbūzą, Tauro kalną, Maksimą, Fargo ir tą vieną vienintelę visą mano nemiegotą naktį per du metus, kai tiesiog žiūrėjau į juos miegančius. Visas laikas, visa žindymo istorija, mokslų baigimo, nešiojimo nešioklėj, išėjimo į sodelį ir kitos istorijos jau lyg ir praeity, bet jos su mumis. Istorijos nuolat kartojasi kaip savęs kūrimo dabar akimirka. Būna istorijos atplaukia iš ten, kur dar prieš du metus, o tada nuostaba, kaip mes ten be jo? Bet kažkoks viduje žinojimas, kad ir tada su juo, ir net tada, kai išvis po vieną, vis tiek ne po vieną, toks kosminis žinojimas, kad viskas yra viena, o ne atskira, ne etapais. Nors žiūrint į jo mažo mažo nuotraukas vis tiek spaudžia širdį ir drėksta akys. Bet čia gal tik sentimentali gimtadienio akimirka.

Kokia esu dėkinga už pastarąjį mėnesį, už visą parą su juo. Ir nors ten jam pirmajame aukšte, o man ketvirtajame tikrai gerai sekasi, įsisukam į savo platesnės bendruomenės veiklas taip, kad nėr kada ir įkvėpt, vis tiek mums to laiko vienas su kitu, to besąlyginio, nesibaigiančio laiko, reikia kaip kokio vandens. Nes vasarą mes tokie kitokie, daugiau besijuokiantys, vis dažniau užpuola mus meilės priepuoliai, vis atrandam ir atrandam vienas kitą vis labiau ir vis iš naujo.

Koks jis šiandien? Nuolat čiauškiantis, kartojantis visus žodžius, paverčiantis juos į sau suprantamesnę ir paprastesnę fonetinę sistemą, todėl kartais tiesiog su nuostaba žiūri į jį šnekanti, o paskui jau iš lėto, iš detalių bandai išsiaiškinti, ką jis čia pasakė. Ne vaikštantis, o strakaliojantis, šokinėjantis, tokia itin džiaugsminga keliavimo forma pasišokuojant. Vis dar labai atsargus, atsakingas, visiškai prisiėmęs atsakomybę už savo tualeto reikalus, nemažai atsakomybės turi ir valgymo reikaluose, bent jau kada kiek ir ką (iš duotų pasirinkti galimybių). Tai tas vaikas, kuris atsargiai žiūri į dviratį dviratuką, bet su džiaugsmu spiriasi ir rieda triračiu paspirtuku. Tas vaikas, kuris be baimės neria į jūros bangas. Ir mėgsta juoktis. Daug, garsiai, plačiai.

Ir dabar mes keliaujame toliau. Savo meilės atostogomis. Savo kiekviena minute. Savo toliau, nes nieko nėra baigtinio, viskas ratu kaip ir šitas lietus prie jūros, kaip ir šitas po truputį artėjantis ruduo.

 

Advertisements