Dabar kai žiūriu pro langą visą dieną matau apie 7 vyrus ant stogo, dirba jie tyliai, ramiai, kažkaip kultūringai. Tos jų vienodos aprangos ir šalmai suteikia saugumo jausmo. Pamenu 2014 metų liepą buvo kiek kitaip, labiau triukšminga ir visai ne ant stogo, o po asfaltu. o 2014 liepą buvo ne tik tai kiek kitaip.

Sausis buvo toks keistas mėnuo, darbo be džiaugsmo ir nusivylimų metas, kai sakai sau reikia, bet tuo pačiu naujųjų laikų paveiktos smegenys tau kužda, ar tikrai reikia, bet paskui atėjo vasario pirmoji ir nuo 6 ryto pradžiugino taip, kad būtent tokio sausio reikėjo.

Toks laikas, kai atsikeliame dviese: aš ir vinc. Beveik visada jis paklausia, kur tėtis, o kiek vėliau, išėjęs į kiemą, kur mūsų mašina? Mes susikimbame už rankų ir einame. Jis pakeliui primena visas taisykles, apie kurias aš jam pasakojau kiek anksčiau einant tuo pačiu keliu: laiptais lipt nesaugu, nes slidu, kai nutirps sniegas, tada lipsiu; reikia sustoti čia ir pažiūrėti, ar nėra mašinų, šiuo borteliu bus galima eiti vakare ir t.t. Jis skaičiuoja troleibusus ir autobusus. Dažniausiai jų būna trys. Jis sustoja prie VGTU aikštelės ir prašo, kad galėtume pasižiūrėti, kaip mašinos įvažiuoja ir parkuojasi. Ir mes stovime ir žiūrime. Ir toks būna mūsų rytinis laikas. Kai įeiname į pastatą, Vinciukas primena, kad sakys man ate. Ir išties neilgai trukus ištaria ate ir įsilieja į vaikų grupę. Ir aš jau jo pasiilgstu, ir kai ateina vakaras, mes savo ilgesį išmyluojam bučiniais ir pakartojimais: aš tavęs ilgėjausi arba aš labai tave myliu. Toks dabar mūsų ciklas.

Būna, kad neinam į daržiuką, ir keliaujam į miestą. Žaidžiam aikštelėje, užeinam į biblioteką ir keturiom lipam laiptais laiptinėję, grįžę namop.

 

 

 

Advertisements