Konstatuoti fakto, kuris vadinasi “kaip greitai lekia laikas”, jau nebereikia. Dabar tiktai dairytis ir žiūrėti, kurgi čia rasti tarpelį reflektuoti. Galima surašyti faktus, bet neišeina užrašyti to jausmo, kai tavo vaiko kūnas atsiskiria nuo tavo kūno. Nes taip, fiziškai tai yra skausmas, bet ar viską išmatuojame fizine plotme.

Diena atsiveria mano žvilgsniui: ūkanotas rytas, žavingas ligoninės rajonas, varstomos durys, žmonės. Mano vyras šalia, žvilgčiojimai į telefoną, tarpais taipinimas, pasikalbėjimai apie Vinciuką. Gimimo dienos fonas. Atsiradęs nerimas dėl priimtų sprendimų, lyg juokaujant, lyg ramiai pasikalbant, bet su nerimu. O paskui jau kūnų atsiskyrimo laikas. Valanda, dvi skausmo, atsiskiriant lyg ir nebeskauda taip. Paskui jau emocijos, apie kurias daug šnekama, per kurias, sako, viskas pasimiršta. Nepasimiršta Vincentas, kurį taip ir matau dar šiandien virkaujantį einant namo su nedaug pažįstamu žmogumi. Tapimo vyresniuoju broliu virksmas. Virsmas.

Mėnesis santykių kūrimo. Vietų lovose išsidėstymo. Tokio santykio kūrimo, kad kartais sustingsti iš nuostabos, grožio ar tikrumo. Nebegebi stabdyti akimirkų fotoaparatu, geriausiu atveju telefonu ir ta visai nekokybiškai. Žodžiams kartais pritrūksta laiko, palaužia nuovargis ar kas. Tokio gyvenimo, kokio noriu, kaip noriu, kada noriu. Net su dalykais, kurie formaliai įeina į reikia: keltis kas dvi tris valandas naktį, daryti užduotis paskaitoms ar eiti į jas. Jau seniai kvestionuoju sąvoką reikia. Ir toliau tai darau, nes vis tiek labiausiai gyvenu kaip noriu, kur noriu, su kuo noriu, kada noriu. Tai kur kada tas reikia.

Dažnai kartoju “taigi mylim tave, Pranciškau”. Nes iš tiesų mylim, kai tavo odelė po gimimo kiek pamėlusi, kai angeliško švelnumo tavo bruožai miegant, kai neriesi kaip gyvatė iš savo odos, arba kaip dabar, kai pabertas tavo veidas. Kai laužai jau patirtas vaikų turėjimo patirtis ir kai jas patvirtini. Kai esi kantrus, kol tavo brolis mokosi būti tavo broliu, o tavo tėvai mokosi būti dviejų vaikų tėvais. Nors visi puikiai žinom, kad nėra čia jokio mokslo, čia ta tėkmė gyvenant, čia tiesiog taip yra, ir taip kaip norim yra.

                Prasidės antrasis mėnesis, per kurį norėsis vėl stabdytis. Skaityti lėčiau, žiūrėti ilgiau, apsikabinti stipriau. Mano antrosios motinystės atostogos. Dabar.

17838581_10211180311636932_91886511_o

Advertisements