Viskas prasideda nuo to, kad kažkam parašai savo adresą. Tuomet nori nenori pradedi laukti. Taip nepastebimai prabėga pora savaičių, o siuntinys, pasirodo, atkeliauja iš greta esančios gatvės. Tik tu to dar nežinai. Dabar tu atsegi jam šalmą ir paimi ranką. Stovite abu eilėje, kol paštininkės aptarnaus visus klientus, atėjusius anksčiau. Eilė juda lėtai ir jis nuskuba prie stendo su atvirukais. Traukia juos. Apžiūri. Atneša parodyti. Dar šiek tiek ir mes jau pirmi eilėje.

Dar šiek tiek ir jau duodame paštininkei pranešimą, o ši atneša nedidelį pilką paketą. Bet jis jau žino, kad išpakuosime namuose. Ir nors pareina neskubėdamas, pirma tema apie kurią prabyla vos uždaręs duris yra tas ką tik parsineštas paketas. Jis jau žino, kad nevalgys makaronų, kuriuos dar reikia pagaminti. Jis jau nori to, kas yra viduje.

Randame tai, ką ir tikėjomės rasti. Dribsniai. Vieta jūsų reklamai. Bet padėję juos į šalį valgome makaronus. Tada visi plaunamės rankas, o tada jis juos pastebi, prisimena ir užsimano. Bet vienam degustuoti nevalia, todėl prie stalo tenka surinkti visą komisiją. Dar šiek tiek ir viskas paruošta. Netgi pienas, kurio nusipirkome grįždami namo.

Kai reikia skelbti balus, komisija suremia galvas.

Pirmasis įvertinimas… 10! Dribsniams nieko netrūksta. Tokie, kokie ir turėtų būti.

Antrasis įvertinimas… deja, tik 5. Kažkoks nesusipratimas.

Trečiasis įvertinimas… Jis dar galvoja. Vis dar. O tada sako, mmm, skanu. Ir tu pradedi galvoti koks tai galėtų būti skaičius. 10? O gal 8? Kai jis savo verdiktą pakartoja dar kartą, supranti, kad tai arčiau 10 negu 8 ir svarstyklės nusvyra į teigiamą pusę. Tiesa, jau po akimirkos jis pareiškia, kad skauda pilvą ir degustacijos sėkmė pakimba ant plauko. Bet plaukas išlaiko, nes paaiškėja, kad nusirengus marškinėlius, pilvo nebeskauda. Taigi, viskas gerai.

O tada prabėga geras pusvalandis ir mes plauname indus. Ir sustūmęs visus puodelius į kriauklę jis vėl pastebi dribsnių pakelį. Prisimena. Traukia iš jo jau prakirptą maišelį, pila skambančias kultūras į dubenį. Jeigu tik įmanytų, susipiltų viską, tačiau kelis kartus paragintas, atideda likutį kitai datai. Šį kartą pieno nebereikia. Ima juos rankomis. Sako, patinka. Sako, skanu. Sako, aš truputį nuogutis.

Valgo kaip traškučius ar keptą duoną žvelgdamas į TV ekraną. Valgo ramiai, užsimiršdamas, nevalingai nusišypsodamas, nužvelgdamas savo rankas. Ir būtent tada atrodo, kad skaičiai nieko nereiškia. Kad jie taip ir liks skaičiais, nusitrins, nusidėvės o viskas ką prisiminsi, bus tas paprastas ir aiškus „mmm, skanu“. Būtent jis ir išliks atmintyje. Būtent jis tuštiems kontūrams sugebės įkvėpti spalvas.

 

Advertisements