Mano mažas Pranciškuti, lyg ir nebuvo tokios kalbos, tačiau nemaniau, kad kai tau bus jau du mėnesiai bus vis dar taip pat šalta kaip vasarį, kai nešiojau tave paskutiniąsias savaites. Tamsiais rudens vakarais, kai mezgiau (o taip, aš mezgiau!) tau apklotą, galvojau, na argi jo prireiks, kai priešaky toks pavasaris, tokia vasara, o dabar supu tave į jį ir džiaugiuosi, kad jis tave šildo. Nes, mano brangus Pranciškuti, tau patinka šiluma, ir tu mums primeni vieną šeimos narį miegantį su vilnonėmis kojinėmis. Ir dar tau patinka mūsų namų ramybė, kai miegodami išlydime Paulių į darbą ir keliaujame palydėti Vincento į dienos mokslus, mes grįžtame į savo namų tylą, ir viską darome iš lėto, kartais klausomės muzikos, kartais tiesiog tylime, kartais kalbamės, kartais apsikabinę snaudžiame.

Būdavo, išeiname dviese į paskaitas, susitariame, ką kaip darysime. Pasiimame amunicijos: vežimą, gultuką, meilę vienas kitam ir susipratimą vienas kito iš žvilgsnių. Ir tiek mudviem užtenka: nereikia mums nei čiulptukų, nei buteliukų, nes mes nesijaučiame įkalinti vienas kitame (šitą įkalinimo sąvoką perskaičiau Beatos N. tinklaraštyje), mes jaučiamės laisvi daryti dalykus taip, kaip norime, kur norime, ką norime, mes renkamės ir prisiimame atsakomybę. Taip, Pranciškuti, čia aš atsakinga už tave, bet ši atsakomybė laisvina, mokina, teikia septynmylius batus.

O šiandien, kai tau du mėnesiai ir viena diena, aš bandau rakinti A. N. Niliūno eilėraštį apie šiaurę ir Paulius sako, gi čia gali būti taip kaip tau rodosi, o man vis nepasirodo ir galo ir kartais taip sprogsta mūsų dienos, kai eilėraštis jau būna išmoktas bene mintinai, o prasmės nesusikabina. Ir konspektai apleidžia kompiuterį, nors tikrai žinai, kad kažkur jie turi būti, bet tada sąmoningai žengiu žingsnį atgal atsigulu ir atgręžiu veidą į tave, Pranciškuti, ir viskas viskas pasidaro aišku, ir visos prasmės susikabina iš naujo.

18406130_10211509754672802_2022164282_o

Advertisements