Mačiau fb kažkas rašė, kad laimė nėra ledų valgymas prie jūros, būna sako, kad santykiams reikia kokybės, o ne kiekybės, bet kai atėjo praeitas penktadienis supratau, kad laimė yra valgymas ledų prekybos centre po paskutinio egzamino prieš pamatant naują gyvenimą Smolensko gatvėje. Laimė yra šeštadienį išvažiuoti prie jūros ir Kaune pasiimti Elzę, laimė yra galėti pasiimti Vincentą 8 savaičių atostogoms vasarą ir būti su jais visais trim (prisiminkime ir Pranciškų) daug laiko. Turėti visko daug vienas kitam. Būti vienas su kitu, visiems kartu ir su kiekvienu atskirai.

                Nes tokios smulkmenos kaip skirti savo dėmesį ir mintis stebėjimui, kaip Vincentas jau atsikelia pats naktį į tualetą ir savarankiškai ten susitvarko, žiūrėti Pranciškui ilgiau į akis, kai jis žindo ar tiesiog beveik suaugėliškai šnekučiuotis su beveik 9nerių dukterėčia slapta valgant šokoladą, kol mažieji miega, yra tie momentai, kuriuos aš labiau suvokiu kaip esminius, kur kas esmingesnius nei tas baigtas pirmas magistrantūros kursas ir išlaikyti 10 egzaminų (o taip, aš savimi didžiuojuosi ir didžiuojuosi savo nepailsinčiu nuo mano mokslų  vyru, sugebėjusiu nesirgti pusę metų Vincentu ir sveiku kūdikėliu gimusiu kovą, kurį pagimdžius penktą dieną sėdėjau paskaitoje).

                Ir taip vyksta vasara tokia, kokios aš noriu, ir jaučiu, kad gyvenimas nueidinėja į naują etapą, kai aš slapčia užsisvajoju, kaip mes su Paulium kada nors kur nors kaip nors ilgai veikiam kažką dviese.

 

Advertisements