Tam tikrus žengimo savarankiškumo link etapus geri vaikai paprastai pereina natūraliai. Užtenka atidos vaikui ir užčiuopimo susidomėjimo momento, šiek tiek suaugusiojo pastangų ir vuolia, rezultatas stulbinantis, greitas. Taip nutiko ir su sauskelnių atsisakymu, mamos pieno gėrimo užbaigimu, panašiai vyksta ir raidžių, skaičių ir kitų dalykų mokymasis pas mus namuose.

Kovo mėnesį Vincento sodelio mokytojos pastebėjo, kad jam jau pats laikas keliauti į vyresniųjų – sodiečių klasę, nors iki to formalaus amžiaus dar beveik pusę metų. Patys namie mes apie tai pasvartydavome jau net nuo sausio mėnesio, bet mano esminis principas – geriau kiek vėliau nei per anksti – garsiai to komunikuoti neleido. Bet kai tai pamatė mokytojos, nusprendėme, kad stabdyti procesų nėra reikalo, priėmėme sprendimą ir prisiėmėme visa atsakomybę.

Vincento adaptacija buvo sklandi. Atrodo, nei veiklos, nei kitokie žaidimai, nei išvykos (kai kurios tikrai ilgos ir ištvermės reikalaujančios), nei sutrumpėjęs pietų miegas Vincentui nebuvo kliūtis ramiai priimti naujas taisykles ir naują aplinką. Tačiau susidūrėme su pirmuoju nesklandumu – apsirengti pats.

Po geros savaitės, kai išgirdome ne iš vienos mokytojos, kad su Vincentu sunku susitarti ir rengtis jis tiesiog neturi jokios motyvacijos, supratau, kad čia yra tas momentas, kai reikia bendradarbiauti su sodeliu, ir labai daug yra mūsų, kaip tėvų, rankose. Ir nors iš šono gal atrodytų metas ne pats tinkamiausias – ant rankų kelių mėnesių Pranciškus, universitete semestro pabaiga, o juk visus darbus paprastai pasilieku pabaigai – pavadinome šį apsirengimą mūsų projektu ir kantriai mokėmės. Aš buvau įsitikinusi, kad Vincentas nenori rengtis sodelyje, nes yra neįgudęs. Taip, iš šono, atrodo, jam pavyksta puikiai, bet matydamas, kaip vyresnieji apsirengia sparčiai be didesnių pastangų, jam nusvyra rankos ir jis atsisako iš viso tai daryti. Taigi, nusprendėm – practise makes perfect. Ramiai susėdome, pasikalbėjome, kad nuo šiol jis rengsis tiktai pats, o jei ką sudėtingesnio reikės užsegt, užrišt, mes padėsime tik tada, kai jis pats pabandys.

Ar buvo sunku pirmuosius penkis, o gal ir daugiau rytų, kai nori spėti į Ryto ratą, mažasis truputį nervinasi, o Vincentas sėdi ir sako nemoku? Niekis, palyginus su tuo kaip jis pasididžiuodamas savimi, kad apsirengė, žengia gatve su rūbo etikete priekyje (pirmąsias savaites leidau rengtis 100 proc. kaip jam išeina, paskui po truputį, švelniai pradėjome mokinti ale teisingai apsirengti). Šiandien jau tik sėdėti ir šypsotis stebint, kaip Vincentas mikliai kaip rengimosi profesionalas puošiasi, nors esminė jo filosofija vis tiek išliko būti nuogam. Šiandien prieš pietų miega sako:

– Mama, kodėl negalima eiti į lauką nuogam? Aš tai eisiu, nusirengsiu ir eisiu, ir pasiimsiu kamuolį, ir nuogas jį mušinėsiu.

Kaži, gal tikrai kada apsigyvens kokioj nuogalių saloje ir tyliai juoksis į suktą savo ūsą iš to, kaip mama atkakliai taikė jį prie sociumo mokindama vikriai ir be didelių pastangų apsirengti?

Na, bet bent jau po atostogų, kai vėl išeis į sodelį, galės daugiau skirti laiko kur kas įdomesniems dalykams nei apsirengimas.

 

Advertisements