Žinai, Pranciškuti, galbūt tiktai dėl to, kad aš pati antrasis vaikas šeimoje, man vis neišeina iš galvos šitos keistos mintys apie antrojo vaiko dramą. Apie tai kaip toks gan gal ir lėkštas dalykas kūdikio albumas, kur surašyti visi pirmi kartai, antrajam vaikui pildomi vangiau, arba kaip galbūt rečiau ir mažiau preciziškai daromos tavo nuotraukos, žinai, Pranciškuti, aš pati savųjų iki penkerių metų turiu tiek, kad suskaičiuočiau ant rankų pirštų, net gal vienos…

Arba tos liūdnos mano akys į tave, kai brolis sugalvoja, kad tu esi žirgo lenktynių kliūtis, ima ir peršoka per tave, o tada aš skiriu begalę laiko aiškindama jam, kodėl ir kaip tai yra nesaugu, o prisiminus tave, žvelgiu tom liūdnom akim, nes galbūt tu labai išsigandai ir tau reikėjo iškart mano glėbio. O tu tiesiog ramiai gulėjai ir stebėjai situacijos vyksmą… Tu visada taip tiesiog ramiai guli ir stebi, ir lauki, man atrodo, kad lauki… Kantrume tu mano!

Bet žinai, kas man visgi yra stebuklinga – ogi tai, kad aš visiškai nenoriu tavęs lyginti su broliu, negana to, kai tu gimei, aš net išsigydžiau nuo tos kvailybės – lyginti savo vaiką su kitais vaikais. Nes tu tikrai esi kitoks, ir tiek, kiek reikės galėsi būti toks pats, bet aš noriu šiandien grožėtis tavo nepakartojamu žvilgsniu, šypsena, balsu, judesiu. Mano puikus ir didelis Pranciškuti, su tavimi aš pasitikiu savimi kaip tavo mama, aš pagaliau suprantu, kad yra šiame mūsų santykyje tas gylis, kuriame mes spjauname į sistemą, ir gebame žiūrėti toliau nei lentelės, kada vaikai pradeda vartytis, sėdėti, kramtyti. Kai galvoju apie tave, galvoju ne apie skaičius, terminus, normalumus ar nenormalumus, o galvoju apie tai, kaip man nutirpsta kojos iš džiaugsmo, kai matau tave ramiai miegantį prisiglaudusį nešynėje prie manes, arba kas darosi mano širdyje, kai tu pradedi juoktis balsu, kol aš tave bučiuoju.

Ir žinok, mano mielas ir visgi toks mažas Pranciškuti, kad jeigu aš neskaičiuoju kas kiek valandų naktį tu mane pasižadini valgyti, tai nereiškia, kad aš nesidžiaugiu prisiglausdama prie tavęs, tu man rūpi, mano mielas ir mažas, noriu, kad žinotum, kad aš visada esu čia tau, net jeigu ir objektyviajame laike tau tenka kiek palaukti, kol tariamės su tavo broliu, kurio reikalai irgi yra pasaulio svarbumo.

Ir aš kažkaip netgi tyliai susitaikau su tuo, mano mažas gražus Pranciškuti, kad galbūt, kol tu lauki, iš to nuobodulio matai daugiau, kas vyksta pasaulyje, negu tie, kuriems laukti nereikia. Ir nuostabiai tikiu, kad tas tavo kantrumas padės tau išmokti daugiau, net jeigu reikia susitaikyti, kad gal ne viską iš manęs. O šventas motiniškas egoizme!

Tik jeigu tau kas neaišku, jeigu tau baisu ar neramu, mano mielas Pranciškuti, labai prašau dar kantriai palauk ir ateik pas mane, aš visada čia tau, net jeigu ne iškart.

20170610_Fotosesija_046

Advertisements