Besibaigiant šeštajai vasaros atostogų savaitei Vincentui suėjo treji. Galbūt mažojo brolio užuovėjoje Vincentas dažnai sako, kad jis dar mažas, tiesiog, dažniau mažas nei didelis, o ir man jis vis dar atrodo mažas. Labai smarkiai nesuveikė girdėtas mitas, kad vyresnieji vaikai staigiai akyse paauga, kai gimsta mažasis. Vincentas man vis tiek išliko mano mažas vaikas. Ir nors Paulius jau pastarąjį pusmetį vis sakydavo, kad jam beveik trys, aš atkakliai kovojau už du. Juk jam tik du! Buvo.

Pastarieji metai visgi Vincentui buvo vau: būtent per šituos metus jo žodynas išsiplėtė nežinau keliais tūkstančiais procentų, per mokslo metus jis buvo ir šnekutis, ir sodietis, t.y. pakeitė kelias klases, buvo perkeltas į kur kas vyresnių vaikų klasę, pakeitė net kelis sodelius, iš vienturčio vaiko šeimoje, tapo dviturčiu, gavo savo kambarį (kol kas tik baltos kambario sienos, rudos grindys ir langas, bet jau jo). Išmoko važiuoti balansiniu dviratuku, paspirtuku, praleido daugiau nei 5 savaites prie jūros, susidraugavo taip su seneliais, kad kartais pats pasikviečia juos pasivaikščioti arba šiaip ką nors smagaus nuveikti kartu. Vincentas mėgsta dainuoti ir šokti, mėgsta piešti, mėgsta skaityti knygeles, skaičiuoti, žaisti mašinėlėmis ir su gyvūnėliais, vis labiau įsitraukia į vaidmenų žaidimus, per atostogas man vis primena, kad darželio draugė Elžbieta jam sakė, kad jis yra tėtis, o ji mama, ir kad jie migdo lelliuką, bet leliukas ne broliukas, o sesytė. Kas smagiausia man, kad Vincentas labai mėgsta apsikabinti, pasimyluoti, ypač prieš miegą, beveik visada nusiminęs ar supykęs, kviečia vieną iš tėvų pasikalbėti: sako, tėti, einam pasikalbėti. Ir tada pasakoja kas nutiko, kas jam nepatiko, pasakoja, kaip jis sureagavo (aš verkiau, aš supykau, aš verkiau ant žemės). Mėgsta išdykauti, dūkti, juoktis juoktis…

Ir dabar aš dievinu tuos mūsų ypač rytus, vėlyvus taip kaip tik per atostogas, kai jis klausia: jau rytas? Jau atsikėlėme? Ir žvalia išsimiegojusio vaiko šypsena užpildo visą kambarį, kai truputį pakrutinęs broliuką, negali atsidžiaugti stebuklu, žiūrėk, ir broliukas atsikėlė, pasimylavęs kiek su juo, pripažįsta: aš jį pažadinau, ir mes tęsiame savo vasaros atostogas, o aš jau slapčia po truputį tyliai laukiu rudens, tikrinu universiteto tvarkaraščius ir galvoju, kaip čia dabar viskas toliau…

Vincentui trys, ir ačiū Dievui, ačiū, kad dar ne dešimt, ačiū, kad dar visi taip glaudžiai kartu.20170610_Fotosesija_026

Advertisements