Mano gražus ir sėdintis jau Pranciškuti, žinai, kai gimė Vincentas, aš savo gimdymo istoriją parašiau kokią penktą dieną po gimdymo, atrodė visos detalės tiek svarbios, tiek įdomios, reikėjo viską išrašyti. Kaip viskas, kas susiję su tavimi, šiek tiek kitaip, norisi žvelgti lyg globaliau, universaliau plačiau. Antras vaikas – plaukimas į platų vandenyną, kai pirmas kažkoks žavus savo balos tyrinėjimas. Ir jau praėjo daugiau nei pusę metų, prisimenu tą nuotrauką, kur stoviu aš, tokia jau dviejų vaikų mama, ir jūs du, broliai, vienas rankose, kito rankose gėlė, fone Vilniaus gimdymo namų užrašas. Toks kažkoks 90tųjų jausmas. Lyg pati būčiau gimusi vėl.

Tos kovo dešimtosios rytas buvo niūrus, buvo nebepakeliama būti vienai, nenorėjau pauliaus niekur kitur be manęs, ir kai esi 40 savaičių plius, jau niekur daugiau nebenuvažiuosi tik į gimdymo namus. Ir nors rytas buvo niūrus, labiausiai įstrigęs dalykas – šviesa, nežinau, ar saulė, bet šviesa gimdykloje, gimdyti dieną – kažkas tokio labai lengvo, aiškaus, paprasto, įprasto, šviesaus. Jokio paslaptingumo, nežinomybės, filosofiškumo, koks buvo gimdant Vincentą vėlai vakare. Daug juoko, besišypsančių gydytojų, juokaujančių gan priimtinai. Sąmoningas skausmo laukimas, džiaugimasis skausmu, atsidavimas jam ir vėl proto įjungimas. Spurdantis mažas kūnelis, tas aiškumas, kas tu toks, ir kodėl tu taip. Tas žinojimas. Ir dar tas gebėjimas džiaugtis tokiom elementarybėm (kurias turėjau ir kai gimė Vincentas, tačiau tik gimus tau supratau, kad tai nėra visiškai savaime suprantami dalykai) kaip pagimdyti be nuskausminamųjų, galėti iškart po gimdymo nešti tave nuo lovos iki vystymo stalo, glausti prie krūtinės, myluoti, bučiuoti, turėti visą tave, paprašius galėti išvykti iš ligoninės naktimi anksčiau, taip greitai įlieti tave į namus, ir būti būti būti kartu. Tas pirmas mėnesis, kai pusę nakties tu miegodavai man ant pilvo… Viešpatie, tai juk greičiausiai jau niekada nepasikartos.

Jei atvirai, Pranciškuti, aš nebežinau, ar gali būti gražiau kas nors, kad tu augi su mumis. Nes žinai, negera žmogui vienam, kaip sako Biblijoje, gera žmogui keturiems, kaip akivaizdu mūsų namie dabar.

22047568_10212743618958638_987398005_o

Advertisements