Gerai, kad visada ateina lapkritis. Gali pasitikrinti dalykus. Perkratyti mintis, kurias turėjai rugsėjį ir spalį po vasaros pabaigos šoko. Gamta miršta, patiriamos Vėlinės. Žiūri į save kaip į kvailį, kai rugsėjį strimgalviais visur, bėgte. Po trumpų mūsų meilės atostogų Vincentui ilgėja dienos daržiuke, vakarais pyksta, paskui nurimęs sako: mama, aš šiandien labai pasiilgau broliuko. Mes susispaudžiame jo nedidelėje lovelėje, šnabždam dalykus vienas kitam. Daikčiukus, mėgsta sakyti Vincentas, aš darbelyje darau daikčiukus, sako, paskui juos nuperka mano draugas ir man juos padovanoja. Mano darbelis yra Vilniuje, pabrėžia.

Jis vis kartoja, mums atsisveikinant prie klasės, tu, mama, neik į universitetą, eik namo su broliuku. Broliukas dar per mažas į universitetą. Ir einam su Pranciškumi namo, po truputėlį susitaikę, kad iš tiesų gal ne tiek per mažas, kiek mes per dideli dabar.

Lapkričiais skaičiuojame su Pauliumi mūsų pažintį. Tamsus baras ir daina, kurios atlikėjas veik niekada nebeatlieka, jos nėra youtube, bet yra mudviejų el. paštuose.
„Nes jei nėra upės tavo namuos, tiksliai žinau neteksi širdies ir galvos.“ Apie tą upę šiandien mes suprantam žiauriai daug. Ji plati ir srauni, skaidri, ja plaukia visos mūsų namų mitinės būtybės.

Prieš aštuonerius metus mes su Dange braidėme Vilnių ir bandėme suprasti viena kitą per literatūros teorijos paskaitas, rašytojų sąjungos renginius, keistus vakarėlius, naktinius kalbėjimus jos balkone Subačiaus gatvėje. Šiandien Dangė kažkur Belgijoje, ir mes vos vos tik susirašom kartas nuo karto, bet aš visada ją turiu, visada ją turiu ypač tuose pirmuose metuose čia.

Šiandien atsiranda daugiau ką norisi suprasti ir viskas lyg ir visai kitaip, bet taip pat. Šiandien bandau pažinti žmogų per skarą, per medžiagą, per tempimą, per pokalbius atokvėpio minutėlėmis tarp begalinio rūpesčio vaikais. Viskas visai kitaip ir lygiai taip pat. Lygiai taip pat svarbu, brangu ir suvokiama, kad tokie dalykai išlieka ilgam, suvisam. Ir likusi baimė būti nepakankamai empatiškam. Kiek daug gyvenime reikia empatijos, ir viešpatie, tikiuosi, kad ji neišsisemia, ir jos užtenka kiek daugiau nei jos pasiimama namų upėje. Namų upėje ji plinta, palaikoma gyvybė, dauginasi (?)

Taip gera įsisukti Pranciškutiį į skarą taip aukštai, kad galiu uosti jo galvą. Vaikus reikia uostyti, ragauti, susigerti kiek tik gali, kiek tik gali, kol jie vis dar tavo kūdikiai. Kol mūsų upė plaukia, kol yra gyvybės, kol ir širdis, ir galva auga.

22904637_10212992100290516_9083075606073593730_o

Advertisements