Besibaigiant lapkričiui, norisi galvoti apie artėjančias šventes. Per praėjusias Kalėdas Vincentas buvo toks nedidelis, kad ir Kalėdų senelio klausimas labai smarkiai neiškilo, visada tik atrodė, kad neįsivaizduoju savęs įtikinėjančios vaiko tuo, ko iš tiesų nežinau, ar egzistuoja. O šiemet tiesiog supratau, kad mūsų burbule Kalėdų senelis toks, kokį aš įsivaizduoju esantį, yra neaktualus.

Vaizduotė Vincento plati, mes kasdien girdime, kad jis turi savo namą, kurį jam pastatė senelis ir jis kartais gyvena ten vienas, kartais su draugais, būna, kad Vincentas praneša, kad štai skris artimiausiu metu su draugu į Briuselį, dar žinome, kad Vincentas turi darbelį, kuriame daro daikčiukus. Pas mus ilgą laiką gyveno liūtas, kurį kas vakarą reikėdavo pamaitinti ir paglostyti, jis buvo mus nusekęs net iki Palangos. Ką noriu pasakyti? Kad vaikas turi begalinę vaizduotę ir mums tereikia ja sekti, domėtis ja, užduoti dar tą vaizduotę plečiančius klausimus. Bet ar mums reikia sugalvoti patiems dalykus, kurie įsisėstų į vaiko vaizduotę? Nežinau. Ar tai bus jų ar mūsų vaizduotė? Niekada nešautų į galvą pasakyti vaikui – tas tavo liūtas netikras, bet lygiai taip vis dar nešauna į galvą sukurti istoriją apie nešantį Kalėdų senelį jam dovanas. Ir tikinti, kad ta dovana, kurią pats padėjau po egle, tikrai tikrai yra ne mano padėta. Kam?

Nekalbu apie sekimą pasakų, istorijų kaip išgalvotų pasakų ir istorijų. Grožinė literatūra yra nuostabus ir neginčijamas dalykas.

Kas nepatinka ir kertasi su mūsų filosofija: grasinimas – būsi blogas, neatneš Kalėdų senelis dovanų. Būsi geras, atneš – tik švelnesnė to forma. Neprotinga išorinė motyvacija. Kuo mažiau mažiems vaikams išorinės motyvacijos, tuo lengviau augant pačiam bus tvarkytis savo gyvenimą. Taip pat man netinka vienpusis dovanojimas. Būna, kad šeima perka dovanas tik vaikams. Ilgojoje perspektyvoje man labai svarbu, kad būtų labai aiškiai suvokiama, kad kiekvienas kuriame šventę. Kad ne mama arba tėtis užsivertę 25 puodais ir keptuvėm ir ne tėtis ar mama (ar Kalėdų senelis) su 300 eurų vertės dovana po egle sukuria Kalėdų stebuklą, o kiekvienas mes. Prisiimu atsakomybę pats už savo džiaugsmą šventėje. Todėl nuostabi yra Vincento darželio žiemos šventė – jokių Kalėdų senelių, jokių dovanų vaikams. Trumpas, žavus kiekvienos klasės pasirodymas, didelis vaiko džiaugsmas, kad jo tėvai atėjo pasižiūrėti, graži suneštinių vaišių šventė visos darželio bendruomenės. Norisi įtraukti vaiką į šventės atmosferos, džiaugsmo kūrimą, kasmet tolimesniems giminaičiams kažką gaminame patys: paišome atvirukus, verdame uogienes ar kepame sausainius. Šiemet sukonstravau ir Advento kalendorių, kuriame kasdien dėsiu po kokį žiemos švenčių stebuklo susikūrimo žingsnį: nuo nuėjimo į Spragtuką iki gražiausios Eglės išsirinkimo ir parsinešimo namo, įtraukiant ir kokios gražios pasakos apie Kalėdų senelį, nešantį vaikams dovanas arba apie gražuolius mažus nykštukus.

Ir mūsų namus matyt pasiekė pertekliaus amžiaus padariniai – pati dovana kaip dovana kaip daiktas nebėra vertybė, nebėra tiek reikšmės čia. Mūsų vaikas nenori visų žaislų iš parduotuvės turėti namuose, nėra  buvę didelių nepasitenkinimo ženklų, kai kažkas neperkama, o realiai taip ekspromtu yra neperkama niekas, nes pirkinius reikia planuoti, ir Vincentas neturi grandiozinių kalėdinių dovanų užmačių. Žinau, kad džiaugsis knygele, žinau, kad džiaugsis lego, bet tai  nebus vienintelis kalėdinis džiaugsmas.

Ar aš karštligiškai aiškinsiu Vincentui, kad Kalėdų senelio nėra? Tikrai, ne. Ar kai jis išgirs darželyje, kad kitiems vaikams atneša dovanas ne tėvai, aš sakysiu, kad taip nėra? Tikrai, ne. Ar kai prisiskaitęs pasakų Vincentas sakys, kad pas jį ateis nykštukas su dovanėle, aš sakysiu, kad tikrai neateis? Tikrai, ne.

Tai va, tokie tat stebuklai! Kiekvienų namų stebuklai.

Advertisements