Mūsų sekmadienio rytas, būna, prasideda, kai Pranciškus bando įveikti mane kaip kliūtį, norėdamas pasiekti Vincentą. Mes truputį laikome Pranciškų, nes neišsibudinusiam broliui nėra malonios jo mažos, bet sunkiai švelnumą dar įvaldžiusios rankutės, paskui keliamės iš savo sapnų, geriame arbatą prie apvalaus stalo, valgome varškės blynelius su močiutės obuoliene ir tokių rytų galėtų būti milijonai, ir suvokdama, tokių rytų skaičiaus ribotumą, stabdausi stabdausi, esu čia, čia ir dabar.

Apsidžiaugėme, kad Kino pavasaris rodys filmus parodoje Vaikų šalis, į kurią netikėtai gavome bilietus. Žiūrėti filmą „Moliūgėlio gyvenimas“ planavau jau seniai, dar vasarą, kai atostogavome ilgas savaites Palangoje, sekiau, kuriomis dienomis jį rodo, bet taip vis ir nenueidavom, taigi šis sekmadienis buvo puiki proga pamatyti.

Pranciškų tvirtai ir aukštai pasirišau į juostą ir keliavome į Litexpo galimybių kino salę. Kokybiški animaciniai filmai vaikams man yra jautri tema. Nes kai Vincentui suėjo kiek daugiau nei dveji metai poreikis filmų pradėjo augti, srautas didelis, o atrinkti iš to srauto tikrai vertingą medžiagą gana sudėtinga dėl paprasčiausiai laiko stokos. Norisi  ne tik prasmingo, be klišių turinio, tačiau ir geros formos. Todėl „Moliūgėlio gyvenimas“ visų pirma sužavėjo forma, kai kuriomis scenomis tiesiog akys šoko nuo grožio, begalinis malonumas tiesiog žiūrėti, ir džiaugiuosi, kad tą gražumą galėjo pamatyti ir Vincentas. Turinys mano trimečiui tikrai kiek per sudėtingas. Jam labai buvo liūdna ir nepatiko, kad Moliūgėlis ten nuvažiavo pas vaikus ir vis klausė, kada tėtis atvažiuos jo pasiimti (tėčiu jis vadino policininką) ir matėsi, kad truputį nervinosi dėl tokios neįprastos vaiko vaikų namuose situacijos.

Na o man turinys stebuklingas, kaip tokią sudėtingą ir jautrią temą prezentuoti taip aiškiai, vertybiškai švariai, nors ir su nešvankiom vaikiškom mažų vaikų vaikų namuose kalbom (mačiau keletas šeimų paliko salę būtent po tų scenų). Suaugusių žmonių veikėjai stulbina, visi, išskyrus Kamilės tetą, sveiki, švelnūs, išmintingi, nesitaško kartu su besitaškančiais baisių dalykų patyrusiais vaikais. Toks suaugusių žmonių paveikslas sukuria šviesos nešviesių vaikų gyvenimuose patirtį. Visas filmas pakyla į realios vilties lygmenį. Sudėtingiems vaikams reikia sveikų suaugusių aplink, į nešvelnumą tik švelnumu, į netinkamą elgesį tik švelnumu ir pagarba. Tiek vaikų namų direktorė, tiek mokytojai, tiek policininkas visus veiksmus su vaikais darė su pagarba jiems, neinfantilizuojant, nesmerkiant, o tiesiog gerbiant.

Labai daug apie tai galvoju. Apie gyvenimą pagarboje ir apie buvimą tvirtam. Šitie dalykai sukuria gražių dalykų. Na o paskutinėje scenoje, kai vaikų namų mokytojams gimė berniukas ir vaikai klausė, ar tu tikrai niekada jo neatiduosi vaikų namams, net jei jis bus negražus, apsikakojęs ir blogai mokysis, jau aš verkiau.

Filmą „Moliūgėlio gyvenimas“ rekomenduoju visiems suaugusiems ir gal kiek paūgėjusiems, nors džiaugiuosi, kad Vincentas pamatė jį ir dabar ir kad Pranciškus taip maloniai pramiegojo prisiglaudęs juostoj, po paskutinės scenos norėjosi jį visą susispausti į save, tą savo mažą mažą Pranciškutį ir stipriau apkabinti tą mažą mažą Vincentą.

Advertisements