Vis galvoju, kad kai kurių klausimų formuluotės makes no sense iš esmės taip. Pavyzdžiui, ar lengva keliauti su vaikais? Ar sunku derinti karjerą ir motinystę? Kažko išgirdus šiuos klausimus, smegenyse pas mane sutrumpina kažką, ir net nebesinori nei išgirsti atsakymo, nei šiaip. Nes klausimas kažkaip ne taip suformuluotas. Klausimai turi kisti, didelis jausmas, kad klausimų formuluotės turi iš esmės kisti. Žodžiai derinti, sunku, lengva nebe tie, nebe toje kategorijoje.

Sulygina, suniveliuoja, išrikiuoja visas prasmes. Metai su vaiku, du, trys, dešimt, žindymo mėnesis, metai, du, penki, pagimdyta per valandą, tris, parą, dvi, vadybininkas, pavaduotojas, vadovas, vadovų vadovas, bakalauras, magistras, daktaras, specialistas, ekspertas, atlyginimas didelis, mažas, vidutinis. Dalykai, kurie aš visa savimi jaučiu, kad prasmingi jau nebe šitame laike, jau praeitis, jau taip nėra, o gal niekada ir nebuvo, bet buvo sukurta iliuzija, kad šitie skirsneliai tau gali išaiškinti pasaulį, bet pasaulis yra sudėtingas, daugiasluoksnis, keliaprasmis, lygumos ir kalnai, jūra ir upės.

Yra Pranciškus, kuris išėjęs į laiptinę šūkauja indėniškai ir tai yra daugiau nei triukšmavimas ramybės zonoje, nors primityviai tai taip ir atrodo. Esu aš 20ties su beprotišku motinystės ilgesiu, esu 25erių, važiuoju Vilniaus gatve po labai labai patinkančio svajonių darbo, galinėje sėdynėje miega mažas Vincentas po daržiuko ir, atrodo, kad kažkas graužia skylę viduje didelio troškimo universitete, didelio troškimo mokytis, nes vien mokyti profesionaliai neužtenka, norisi ir mokytis iš profesionalų. Ir jeigu ir keli klausimus iš inercijos, ar spėsi, ar sugebėsi, ar užteks laiko, tai tik iš inercijos, nes jeigu jauti, kad dabar reikia perskaityti eilėraštį eini ir skaitai. Taip atsiranda darbai, mokslai, vaikai, vienas, paskui kitas, atostogos ir vėl darbai, eilėraščiai, knygos, straipsniai, vengti tos praeito amžiaus ar iliuzijų sukurtų keistų klausimų formuluočių, nes suvoki, kad kelti klausimus reikia, galvoti reikia, bet visada visada daugiau, giliau, sudėtingiau, taip, kad net suvoki, kad klausimai nesusiformuluoja, nes kalba yra kartais tokia neįgali, tokia neįgali, tokia negalinti, kaip kartais man atrodo ir šitas gerų vaikų tinklaraštis. Tik bandymas pasakyti, bet niekada nepasakymas. Turiu nuojautą, kad fenomenologija gali kažką man pasakyti.

33808831_10214666111499750_1572460721898258432_n

 

 

 

Advertisements