Vincentas turi draugų: Fomą, Hradą, Viktorą, Džiugą. Jie visi gyvena danguje, kituose jo namučiuose, kurie yra labai toli. Vincentas sakė, kad kai užaugs, mus nusiveš ten. Ten jis turi savo telefoną, mašiną, sakė, išvirs mums makaronų. Dar tie jo draugai jam viską leidžia, ypač tai, ko neleidžiame mes. Bet visgi sakė nenori dabar ten gyventi, nori gyventi mūsų namučiuose.

Su Vincentu smagu, gera su juo kalbėtis, tartis. Kai jam iškyla kokia problema, vis dažniau jau mum ir nebereikia raginti pagalvoti, kaip galėtume ją išspręsti, o išsyk pats siūlo sprendimo būdus, nors atrodo visai neseniai tos problemos būdavo liūdesio ašaros, o ne sprendimo būdų ieškojimas.

Kartais Vincentas sako: na gal jau pasikvieskime Uršulę! Sakau, dar ne, dar anksti, dar Praniukas geria pienuką, bus sunku dalintis. O jis išmintingai atrėžia: taigi kol Uršulė dar išlįs, Praniukas bus didelis ir nebegers.

Koks jis švelnus ir mylintis brolis. Saugantis savo erdvę ir savo žaidimų laiką vienam ar vienam su kažkuriuo iš tėvų, bet kai mes jam padedame tas erdves ir laiką apsaugoti, jis vis dažniau renkasi žaisti su broliu, arba žino, ką pasiūlyti Pranciškui, žaidžiančiam šalia. Vincentas profesionaliai per trumpiausią įmanomą laiką Pranciškų prajuokina, o kai mažulis verkia, prieina, glosto ir sako: mažiuk, neverk… viskas gerai…

Šitas vaikas jūrą vadina jūrele, susižeidimus vadina skaudimais, vietoj jinai sako naja. Vincentas moka pasakyti myliu dažnai, ypač tada kai reikia, moka apkabinti, nori būti apkabinamas. Jis jau pradeda važiuoti dviračiu, moka minti, laikyti pusiausvyrą.

Vincentas turi savo juokelius, du paskutiniai: užsidėti ant galvos sauskelnes, ir pasidažyti lūpas ir pabučiuoti. Juokeliai išlieka tik kalbiniame lygmenyje, bet matyt, užtenka įsivaizduoti ir pačiam labai juokinga.

Šią vasarą Vincentas atostogauja su manimi ir broliu (ir kelias savaites su tėčiu) 12 savaičių ir tai yra geriausia mūsų šeimos investicija šiuo laiku. Kol vaikai maži, kol jie viską geria į save pilnomis saujomis – būti kuo labiau arti. Ir tuo pačiu daug Vincentas pasakoja apie sodelį. Kai mes kartu gaminame blynus, jis pasakoja, kaip ir ką jie gamina klasėje, kai žiūrime filmą, kur deda antspaudą, jis pasakoja kaip galima patiems pasigaminti tokį, nes jis jau tai darė su mokytojomis. Ir mes stabdydamiesi laiką dabar, po truputį laukiame ir rugpjūčio 6, kada išsiilsėjusiom, gaiviom ir išmyluotom galvom žengsime į platesnės bendruomenės vandenis. Nes kol kas man atrodo taip, kad mes vienas kitam, ir mums sodelis yra geriausia, kas gali būti.

Tai su artėjančiu gimtadieniu, beveik 4meti mano brangus, ačiū tau už lengvumą, su tavimi nuo pat pradžių viskas yra lengva.

 

Advertisements