Tokia pavasario pradžia, varanti iš proto nuo visko prasmingumo, Pranciškuti, ir tai, kad tau jau du irgi labai neatsitiktina ir labai reikšminga. Kai galvoju apie tave, sminga į galvą tavo rimtumas ir jautrumas, tavo skvarbus žvilgsnis, tavo fizinis stiprumas. Kai šypsaisi, įvyksta visai nemažas stebuklas, kai tu klausaisi, kai prašai kažką padaryti dar, kai leidi tavimi pasirūpint… o dažniausiai tu viską darai pats, eini, lipi, valgai, rengiesi, imi, padedi. Neišmatuojamo savarankiškumo ir neišmatuojamos tikimybės, kada tu leisi tau padėti, o kada tikrai ne.

               Prieš du metus tu gimei sveikas, stiprus. Apsivertei ant vystymo stalo gimdykloje, iškart susigaudei, ką reik daryti prisiglaudus prie mamos. Pirmieji mokslo metai sodelyje tau einasi sklandžiai, be abejonių spardai puolančius virusus, greitai perpratai sodelio dalykus. Tau patinka muzika, patinka dainuoti, dainuoji garsiai, plačiai, aiškiai. Mėgsti sveikintis ir atsisveikinti, gerai jautiesi tarp žmonių. Kartais man tavęs labai trūksta. Trūksta laiko su tavimi, kiekvienas tavo mama skamba iškilmingai ir šventiškai, visai ne buitiškai ir kasdieniškai. Bet aš mėgaujuosi tuo, kad paveldėjai iš manes skrodžiantį žvilgsnį. Labai didžiuojuosi. Esi labai geras mažesnis brolis, bet kuo toliau tuo labiau matau, kad vyresnis brolis būsi iš viso kosminis.

               Turbūt šitą kovo metą ir turi gimti stiprūs žmonės. Vasarą būti stipriam lengva, o pavasario pradžia vėjuota, trapi, ribinė, arba gyvensi, arba ne. Tave auginti vienas įdomiausių dalykų kasdienybėje, nes visada reikia būti žingsniu stipresnei už tave, o tai praktiškai neįmanoma. Vaikščiojimas trapiu ledu. Mažai poezijos, daugiau rytų kovos meno.

53747568_385387058972892_2585275351017979904_n

Advertisements