Gimimas kovo dešimtą

Mano gražus ir sėdintis jau Pranciškuti, žinai, kai gimė Vincentas, aš savo gimdymo istoriją parašiau kokią penktą dieną po gimdymo, atrodė visos detalės tiek svarbios, tiek įdomios, reikėjo viską išrašyti. Kaip viskas, kas susiję su tavimi, šiek tiek kitaip, norisi žvelgti lyg globaliau, universaliau plačiau. Antras vaikas – plaukimas į platų vandenyną, kai pirmas kažkoks žavus savo balos tyrinėjimas. Ir jau praėjo daugiau nei pusę metų, prisimenu tą nuotrauką, kur stoviu aš, tokia jau dviejų vaikų mama, ir jūs du, broliai, vienas rankose, kito rankose gėlė, fone Vilniaus gimdymo namų užrašas. Toks kažkoks 90tųjų jausmas. Lyg pati būčiau gimusi vėl.

Tos kovo dešimtosios rytas buvo niūrus, buvo nebepakeliama būti vienai, nenorėjau pauliaus niekur kitur be manęs, ir kai esi 40 savaičių plius, jau niekur daugiau nebenuvažiuosi tik į gimdymo namus. Ir nors rytas buvo niūrus, labiausiai įstrigęs dalykas – šviesa, nežinau, ar saulė, bet šviesa gimdykloje, gimdyti dieną – kažkas tokio labai lengvo, aiškaus, paprasto, įprasto, šviesaus. Jokio paslaptingumo, nežinomybės, filosofiškumo, koks buvo gimdant Vincentą vėlai vakare. Daug juoko, besišypsančių gydytojų, juokaujančių gan priimtinai. Sąmoningas skausmo laukimas, džiaugimasis skausmu, atsidavimas jam ir vėl proto įjungimas. Spurdantis mažas kūnelis, tas aiškumas, kas tu toks, ir kodėl tu taip. Tas žinojimas. Ir dar tas gebėjimas džiaugtis tokiom elementarybėm (kurias turėjau ir kai gimė Vincentas, tačiau tik gimus tau supratau, kad tai nėra visiškai savaime suprantami dalykai) kaip pagimdyti be nuskausminamųjų, galėti iškart po gimdymo nešti tave nuo lovos iki vystymo stalo, glausti prie krūtinės, myluoti, bučiuoti, turėti visą tave, paprašius galėti išvykti iš ligoninės naktimi anksčiau, taip greitai įlieti tave į namus, ir būti būti būti kartu. Tas pirmas mėnesis, kai pusę nakties tu miegodavai man ant pilvo… Viešpatie, tai juk greičiausiai jau niekada nepasikartos.

Jei atvirai, Pranciškuti, aš nebežinau, ar gali būti gražiau kas nors, kad tu augi su mumis. Nes žinai, negera žmogui vienam, kaip sako Biblijoje, gera žmogui keturiems, kaip akivaizdu mūsų namie dabar.

22047568_10212743618958638_987398005_o

Advertisements

Rudens jaukinimas. Odė merino vilnai

Šitos paskutinės rugpjūčio savaitės, kai esi dar įkaitęs nuo vasaros karščio, bet lauke jau lietus ir vėsa, sugrąžina tave į rudens realybę. Vasaros sapnas baigiasi. Šios paskutinės rugpjūčio savaitės pastaraisiais metais buvo ir grįžimo į sodelį savaitės, praėjusiais keliais metais man ruošimosi naujiems mokslo metams mokykloje, savaitės.

Kai Vincentui buvo vieneri ir jis iškeliavo į sodelį, aš visą rudenį galvoje gromuliavau vaiko NEsirgimo formulę (arba kaip efektyviai išspardyti puolančius virusus), išsigrynino keli dalykai:

–          Vaikas turi būti laimingas ir saugus.

–          Kasdien dukart išeiti į lauką (vieną daržely, antrą – su tėvais)

–          Atsakingai planuoti vaiko mitybą (mažai cukraus joje, jokių įtartinų konservantų)

–          Įsimylėti arbatmedį, dezinfektuoti juo namus, tepti vaikui padukus, krūtinę.

–          Tinkama apranga. Kadangi pati dirbau darželyje ir įsivaizduoju vaikų aprengimo išeiti į lauką mastus, į aprangą, kuria išleidžiu vaiką į darželį, kreipiu labai daug dėmesio. Turi būti lengva vaikams patiems apsirengti, o taip pat medžiaga turi būti kuo universalesnė įvairiems orams, kad mokytojams nereikėtų svarstyti, ar reikia rišti šalikėlį ar nereikia, o ir tikrinti 15 vaikų nugaras, ar nesušilusios, ne pats patogiausiais reikalas.

21014548_10212452894650712_33068642_o

Na ir čia galima pradėti giedoti odę merino vilnai. Iš tiesų šie rūbai yra patys tinkamiausi vaikams, einantiems į darželį vien dėl šių savybių:

–          Merino vilna yra natūrali, ir nekandanti, švelni vaiko odai

–          Merino vilna leidžia vaiko odai kvėpuoti

–          Merino vilna labai greitai džiūsta, todėl tobula – vaikas nesušals, nes ji šilta, bet ir neperkais, negresia sušilimo – perpūtimo efektas, vedantis į ligas.

–          Lengva prižiūrėti, net žiemą džiovinant rūbus bute, merino vilnos gaminiai išdžiūsta labai greitai.

Nuo pat pirmojo vaiko gimimo visuomet pasirūpinu, kad spintoj bet kuriuo sezonu būtų tokių drabužių vaikui. O į darželį dažniausiai surenku tris komplektus rūbų, kad kasdien galėtų jais apsirengti.

Šiemet pirmąsyk atsirado Green Rose merino vilnos drabužiai vaikų spintoje. Jie patinka labiau dėl minkštumo ir dėl puikaus sprendimo rankovių ir kojų galų susiaurinimo. Atrodo gražiai.

Rekomenduoju vilnos šalmukus, jau metinukas puikiai nusimauna, apsimauna pats, galva ir kaklas saugiai uždengti nuo šalčių, nėra klaidos galimybės: http://www.green-rose.lt/kepure-salmas-kudikiui-merino-vilna

Rekomenduoju puikiai atrodančius marškinėlius, tokių spintoje šaltuoju sezonu turiu turėti mažiausiai tris: https://www.green-rose.lt/vaikams/vaikiski-rubeliai/marskineliai-merino-vilna

Vietoj kelnių, velku vilnones pėdkelnes, bet išties reikėtų kada pamėginti ir kelnytes.

Na o kol vaikas mėgaujasi mamos motinystės atostogomis ir ilgas valandas žiemą vasarą pramiega lauke, nepamainomas dalykas vilnonis kominezonas, aš netgi svarstau jį vilkti per krikštynas: https://www.green-rose.lt/vaikams/rubai-kudikiams/merino-vilnos-kombinezonai-kudikiams?page=2

O dabar užsižiūrėjus į tą jų internetinę parduotuvę, pamaniau, kad būtų gerai ir porą vilnonių kojinių paimt, juk jau dabar, jau dabar metas po truputį jaukintis rudenį.

21037844_10212452889290578_259295888_o

 

Geri vaikai kelia sau iššūkius su knyga Parenkite savo vaiką mokyklai

 

 

Dyon_parenkitvaikamokyklai_minkstas.indd

Loise Doyon Parenkite savo vaiką mokyklai

Prasidėjo aštuntoji Vincento atostogų savaitė. Iš tiesų apsispręsti daugiau nei aštuonias savaites nevesti vaiko į mylimą darželį, kuriame kasdien kruopščiai mokytojų suplanuotos veiklos, išvykos, žaidimai su vaikais, galiausiai net šiltas, šviežias ir gana sveikas maistas, pastovus pietų miegas, nėra taip paprasta ir elementaru, kaip gali pasirodyti. Bet mes apsisprendėme ir nėrėme į vasaros nuotykius. Ir žinoma kai visur keliavome, įspūdžiai keitė įspūdžius, tai didžiausias iššūkis buvo kokybiškai naktį pailsėti, bet būdavo ir dienų, kai tiesiog būdavome namie, nebeturėdavome jėgų net iki parko nusibelsti, tomis dienomis džiaugėmės, kad mūsų namuose atsirado knyga Parenkite savo vaiką mokyklai/500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams, parašyta Louise Doyon.

Į pavadinimą pradžioje žvelgiau skeptiškai, kaip nepatiko labai geros knygos Viską išbandžiau pavadinimas, taip ir šis man pasirodė per daug nesisiejantis su mūsų namų gyvenimo stiliumi, filosofija, ritmu etc. Tikslas nėra vaiko kažkam parengti, kažkam miglotam ateityje, tikslas yra atliepti šiandien iškilusius vaiko poreikius, būti kokybiškai su vaiku, patirti, mokytis, žvelgti į mokymąsį kaip į niekada nesibaigiantį procesą. Ir būtent ši knyga gali padėti tai padaryti.

Vienas esminių raktų į normalius suaugusių santykius su vaiku – tai adekvatus amžiaus tarpsnio išmanymas. Knygoje pateikti moksliniais tyrimais pagrįsti vaiko gebėjimai, ką jis gali gebėti tam tikru ikimokyklinio amžiaus laikotarpiu. Knyga – sufleris, kokiomis temomis, kokius žaidimus būtent žaisti dabar, labai dažnai vaikas pats tuos žaidimus pasiūlo, knygoje paaiškinama, kodėl būtent tokį žaidimą žaisti šiandien yra svarbu ir kaip suaugęs žmogus gali pakreipti dar įdomiau tą patį žaidimą, kad lavintųsi tam tikri vaiko gebėjimai.

Vincentui dabar piešimo etapas, man asmeniškai tai viena nemėgstamiausių veiklų, tačiau knygos skyriuje grafinė raiška man kaip tokiai nekūrybingai piešėjai pasakoma, ką ir kaip aš galiu piešti su vaiku. Manau, jei ne knyga, tai aš būčiau numuilinus šitą veiklą, siūlius geriau lego padėlioti ar pašokti, kas man sekasi kur kas geriau nei piešimas. Prisėsdavome ir vis paišydavome, aš namą, o jis – rūkstančius dūmus, aš – aitvarą, o jis – aitvaro virvelę ir t.t. Knygoje net 15 skyrių, kuriuose pateikti įvairūs žaidimai, ugdantys vaiką visapusiškai, nes aš menkai tikiu, kad būna ikimokyklinukų gabių kažkuriai vienai sričiai, na pavyzdžiui, puikiai išsivystę stambiąją motoriką, tačiau sunkiai orientuojasi laike ir prastai atlieka tempo pratimus, manau, kad tiesiog suaugę aplinkui nepasiūlė ir neužkabino įdomiais laiko ir tempo žaidimais. Knyga gali paįvairinti kasdienybę su vaikais ir padaryti mus labiau susigaudančiais jų pasaulyje suaugusiais. Svarbiausia prisiminti, kad visa tai turi būti labai smagu ir visiškai normalu, kad trijų metų vaikas nepadaro iškart tai, kas knygoje nurodyta kaip trejų metų vaiko gebėjimas. Nes mokymasis yra procesas. Nesibaigiantis. Ir tai man atrodo vienas svarbiausių dalykų, kurį galime išmokyti savo vaikus.

Vincentas veik kasdien, pasiima knygą ir sako: na, mama, pažaidžiam žaidimą iš knygos? Renkamės, žaidžiam, perkuriam, prikuriam, improvizuojam, kvailiojam ir taip kaip akimirka prabėga aštuonios atostogos savatės.

Kai kuriuos žaidimus nufilmavome:
Keturiom su šaukštu

Vincentas ir servetėlė (Meta į orą popierinę nosinaitę ir stengiasi atsisėsti prieš jai paliečiant žemę. Tuomet nuosekliai papasakoja, ką darė.)

Antrojo vaiko drama

Žinai, Pranciškuti, galbūt tiktai dėl to, kad aš pati antrasis vaikas šeimoje, man vis neišeina iš galvos šitos keistos mintys apie antrojo vaiko dramą. Apie tai kaip toks gan gal ir lėkštas dalykas kūdikio albumas, kur surašyti visi pirmi kartai, antrajam vaikui pildomi vangiau, arba kaip galbūt rečiau ir mažiau preciziškai daromos tavo nuotraukos, žinai, Pranciškuti, aš pati savųjų iki penkerių metų turiu tiek, kad suskaičiuočiau ant rankų pirštų, net gal vienos…

Arba tos liūdnos mano akys į tave, kai brolis sugalvoja, kad tu esi žirgo lenktynių kliūtis, ima ir peršoka per tave, o tada aš skiriu begalę laiko aiškindama jam, kodėl ir kaip tai yra nesaugu, o prisiminus tave, žvelgiu tom liūdnom akim, nes galbūt tu labai išsigandai ir tau reikėjo iškart mano glėbio. O tu tiesiog ramiai gulėjai ir stebėjai situacijos vyksmą… Tu visada taip tiesiog ramiai guli ir stebi, ir lauki, man atrodo, kad lauki… Kantrume tu mano!

Bet žinai, kas man visgi yra stebuklinga – ogi tai, kad aš visiškai nenoriu tavęs lyginti su broliu, negana to, kai tu gimei, aš net išsigydžiau nuo tos kvailybės – lyginti savo vaiką su kitais vaikais. Nes tu tikrai esi kitoks, ir tiek, kiek reikės galėsi būti toks pats, bet aš noriu šiandien grožėtis tavo nepakartojamu žvilgsniu, šypsena, balsu, judesiu. Mano puikus ir didelis Pranciškuti, su tavimi aš pasitikiu savimi kaip tavo mama, aš pagaliau suprantu, kad yra šiame mūsų santykyje tas gylis, kuriame mes spjauname į sistemą, ir gebame žiūrėti toliau nei lentelės, kada vaikai pradeda vartytis, sėdėti, kramtyti. Kai galvoju apie tave, galvoju ne apie skaičius, terminus, normalumus ar nenormalumus, o galvoju apie tai, kaip man nutirpsta kojos iš džiaugsmo, kai matau tave ramiai miegantį prisiglaudusį nešynėje prie manes, arba kas darosi mano širdyje, kai tu pradedi juoktis balsu, kol aš tave bučiuoju.

Ir žinok, mano mielas ir visgi toks mažas Pranciškuti, kad jeigu aš neskaičiuoju kas kiek valandų naktį tu mane pasižadini valgyti, tai nereiškia, kad aš nesidžiaugiu prisiglausdama prie tavęs, tu man rūpi, mano mielas ir mažas, noriu, kad žinotum, kad aš visada esu čia tau, net jeigu ir objektyviajame laike tau tenka kiek palaukti, kol tariamės su tavo broliu, kurio reikalai irgi yra pasaulio svarbumo.

Ir aš kažkaip netgi tyliai susitaikau su tuo, mano mažas gražus Pranciškuti, kad galbūt, kol tu lauki, iš to nuobodulio matai daugiau, kas vyksta pasaulyje, negu tie, kuriems laukti nereikia. Ir nuostabiai tikiu, kad tas tavo kantrumas padės tau išmokti daugiau, net jeigu reikia susitaikyti, kad gal ne viską iš manęs. O šventas motiniškas egoizme!

Tik jeigu tau kas neaišku, jeigu tau baisu ar neramu, mano mielas Pranciškuti, labai prašau dar kantriai palauk ir ateik pas mane, aš visada čia tau, net jeigu ne iškart.

20170610_Fotosesija_046

Jis gimė prieš trejus metus

Besibaigiant šeštajai vasaros atostogų savaitei Vincentui suėjo treji. Galbūt mažojo brolio užuovėjoje Vincentas dažnai sako, kad jis dar mažas, tiesiog, dažniau mažas nei didelis, o ir man jis vis dar atrodo mažas. Labai smarkiai nesuveikė girdėtas mitas, kad vyresnieji vaikai staigiai akyse paauga, kai gimsta mažasis. Vincentas man vis tiek išliko mano mažas vaikas. Ir nors Paulius jau pastarąjį pusmetį vis sakydavo, kad jam beveik trys, aš atkakliai kovojau už du. Juk jam tik du! Buvo.

Pastarieji metai visgi Vincentui buvo vau: būtent per šituos metus jo žodynas išsiplėtė nežinau keliais tūkstančiais procentų, per mokslo metus jis buvo ir šnekutis, ir sodietis, t.y. pakeitė kelias klases, buvo perkeltas į kur kas vyresnių vaikų klasę, pakeitė net kelis sodelius, iš vienturčio vaiko šeimoje, tapo dviturčiu, gavo savo kambarį (kol kas tik baltos kambario sienos, rudos grindys ir langas, bet jau jo). Išmoko važiuoti balansiniu dviratuku, paspirtuku, praleido daugiau nei 5 savaites prie jūros, susidraugavo taip su seneliais, kad kartais pats pasikviečia juos pasivaikščioti arba šiaip ką nors smagaus nuveikti kartu. Vincentas mėgsta dainuoti ir šokti, mėgsta piešti, mėgsta skaityti knygeles, skaičiuoti, žaisti mašinėlėmis ir su gyvūnėliais, vis labiau įsitraukia į vaidmenų žaidimus, per atostogas man vis primena, kad darželio draugė Elžbieta jam sakė, kad jis yra tėtis, o ji mama, ir kad jie migdo lelliuką, bet leliukas ne broliukas, o sesytė. Kas smagiausia man, kad Vincentas labai mėgsta apsikabinti, pasimyluoti, ypač prieš miegą, beveik visada nusiminęs ar supykęs, kviečia vieną iš tėvų pasikalbėti: sako, tėti, einam pasikalbėti. Ir tada pasakoja kas nutiko, kas jam nepatiko, pasakoja, kaip jis sureagavo (aš verkiau, aš supykau, aš verkiau ant žemės). Mėgsta išdykauti, dūkti, juoktis juoktis…

Ir dabar aš dievinu tuos mūsų ypač rytus, vėlyvus taip kaip tik per atostogas, kai jis klausia: jau rytas? Jau atsikėlėme? Ir žvalia išsimiegojusio vaiko šypsena užpildo visą kambarį, kai truputį pakrutinęs broliuką, negali atsidžiaugti stebuklu, žiūrėk, ir broliukas atsikėlė, pasimylavęs kiek su juo, pripažįsta: aš jį pažadinau, ir mes tęsiame savo vasaros atostogas, o aš jau slapčia po truputį tyliai laukiu rudens, tikrinu universiteto tvarkaraščius ir galvoju, kaip čia dabar viskas toliau…

Vincentui trys, ir ačiū Dievui, ačiū, kad dar ne dešimt, ačiū, kad dar visi taip glaudžiai kartu.20170610_Fotosesija_026

Projektas apsirengti pačiam

 

Tam tikrus žengimo savarankiškumo link etapus geri vaikai paprastai pereina natūraliai. Užtenka atidos vaikui ir užčiuopimo susidomėjimo momento, šiek tiek suaugusiojo pastangų ir vuolia, rezultatas stulbinantis, greitas. Taip nutiko ir su sauskelnių atsisakymu, mamos pieno gėrimo užbaigimu, panašiai vyksta ir raidžių, skaičių ir kitų dalykų mokymasis pas mus namuose.

Kovo mėnesį Vincento sodelio mokytojos pastebėjo, kad jam jau pats laikas keliauti į vyresniųjų – sodiečių klasę, nors iki to formalaus amžiaus dar beveik pusę metų. Patys namie mes apie tai pasvartydavome jau net nuo sausio mėnesio, bet mano esminis principas – geriau kiek vėliau nei per anksti – garsiai to komunikuoti neleido. Bet kai tai pamatė mokytojos, nusprendėme, kad stabdyti procesų nėra reikalo, priėmėme sprendimą ir prisiėmėme visa atsakomybę.

Vincento adaptacija buvo sklandi. Atrodo, nei veiklos, nei kitokie žaidimai, nei išvykos (kai kurios tikrai ilgos ir ištvermės reikalaujančios), nei sutrumpėjęs pietų miegas Vincentui nebuvo kliūtis ramiai priimti naujas taisykles ir naują aplinką. Tačiau susidūrėme su pirmuoju nesklandumu – apsirengti pats.

Po geros savaitės, kai išgirdome ne iš vienos mokytojos, kad su Vincentu sunku susitarti ir rengtis jis tiesiog neturi jokios motyvacijos, supratau, kad čia yra tas momentas, kai reikia bendradarbiauti su sodeliu, ir labai daug yra mūsų, kaip tėvų, rankose. Ir nors iš šono gal atrodytų metas ne pats tinkamiausias – ant rankų kelių mėnesių Pranciškus, universitete semestro pabaiga, o juk visus darbus paprastai pasilieku pabaigai – pavadinome šį apsirengimą mūsų projektu ir kantriai mokėmės. Aš buvau įsitikinusi, kad Vincentas nenori rengtis sodelyje, nes yra neįgudęs. Taip, iš šono, atrodo, jam pavyksta puikiai, bet matydamas, kaip vyresnieji apsirengia sparčiai be didesnių pastangų, jam nusvyra rankos ir jis atsisako iš viso tai daryti. Taigi, nusprendėm – practise makes perfect. Ramiai susėdome, pasikalbėjome, kad nuo šiol jis rengsis tiktai pats, o jei ką sudėtingesnio reikės užsegt, užrišt, mes padėsime tik tada, kai jis pats pabandys.

Ar buvo sunku pirmuosius penkis, o gal ir daugiau rytų, kai nori spėti į Ryto ratą, mažasis truputį nervinasi, o Vincentas sėdi ir sako nemoku? Niekis, palyginus su tuo kaip jis pasididžiuodamas savimi, kad apsirengė, žengia gatve su rūbo etikete priekyje (pirmąsias savaites leidau rengtis 100 proc. kaip jam išeina, paskui po truputį, švelniai pradėjome mokinti ale teisingai apsirengti). Šiandien jau tik sėdėti ir šypsotis stebint, kaip Vincentas mikliai kaip rengimosi profesionalas puošiasi, nors esminė jo filosofija vis tiek išliko būti nuogam. Šiandien prieš pietų miega sako:

– Mama, kodėl negalima eiti į lauką nuogam? Aš tai eisiu, nusirengsiu ir eisiu, ir pasiimsiu kamuolį, ir nuogas jį mušinėsiu.

Kaži, gal tikrai kada apsigyvens kokioj nuogalių saloje ir tyliai juoksis į suktą savo ūsą iš to, kaip mama atkakliai taikė jį prie sociumo mokindama vikriai ir be didelių pastangų apsirengti?

Na, bet bent jau po atostogų, kai vėl išeis į sodelį, galės daugiau skirti laiko kur kas įdomesniems dalykams nei apsirengimas.

 

Palanga, iš kurios nesinori išvažiuoti

Kai birželio mėnesį laikai egzaminus, nuotaika po truputį darosi pakylėta, nes juk priešaky ne dar vienas semestras ir gūdus vasario kovo tandemas, o puiki vasara. Vasaros atostogos man jau antri metai yra tiesus kelias į dideles laiko investicijas šeimos (tos, kur su gerais vaikais) santykiams, nes vasarą čia visko daugiau: kelionių, ilgų vakarų, raitymųsi lovoje, žaidimų vandeny, atostogų atostogų atostogų.

Išsyk po paskutinio egzamino, išmintingai susikrovę kelis lagaminus daiktų, išvažiavome trim savaitėm prie jūros – į Palangą. Taip netikėtai susiklostė, kad visada kada nors įsivaizdavusi savo šeimos poilsį mažų mažiausiai Nidoje, mūsų tobulas poilsis jau ne pirmi metai klostosi Palangoje. Ir po apsisprendimo niekada nerodyti vaikams Palangos Basanavičiaus gatvės (nepriimti visiškai rimtai) Palangoje yra begalė puikių vietų, kur tiesiog jautiesi puikiai, su gerais vaikais.

19897853_10212098530951841_277599099_o

Jūra. Beveik trimetis Vincentas maudytis jūroje gali praktiškai bet kokiu oru, ir, patikrinau praktiškai, tai gali daryti be pertraukos daugiau nei valandą (po tos valandos suviliojau grikių koše – prie jūros viskas skaniau maždaug 25 procentais). Puikus privažiavimas prie jūros su vežimu yra takelyje einant S. Dariaus ir S. Girėno gatve. Prie medinio takelio yra ir tualetas, ir persirengimo kabina, todėl išlikti kiek mažiau smėlėtiems ši vieta labai padeda.

Labiau laukinis ir erdvus pajūris Šventojoje, aplankius trijų mergelių skulptūrą, galima patekti prie nuostabios vietos prie jūros.

Į jūra galima merkti ir trijų mėnesių kūdikio kojeles – šypsena atsidėkota.

Birutės parkas. Su vaikais – tai visų pirma antyčių, gulbių apžiūrėjimo vieta. Kai vyksta Čiurlionio muzikos festivalis, gali drąsiai pievoje sėdėti ir klausytis gražios muzikos, nemažai laiko galima praleisti prie Eglės žalčių karalienės skulptūros, kuri tokia populiari, kad net nežinau, ar pavyktų ten prisėsti ir nuosekliai papasakoti visą pasaką. Galima važiuoti ir paspirtuku, ir dviratuku. Yra tokia didelė pavėsinė, kurioje vaikai paprastai patys susigalvoja veiklų.

Vaikų žaidimų aikštelė. Pirmąją savaitę ėjome ten beveik kiekvieną dieną, gal todėl kitas savaites ten nosies nekišome, o gal tiesiog todėl, kad tai tolimiausias mums taškas nuo gyvenamosios vietos. Bet šiaip viskas ten yra gerai. Yra net supynė neįgaliesiems, gaila tik, kad ne visi suaugę skaito ženklus ir leidžia savo ne neįgaliems vaikams drožti vienintelę tokią supynę, kai alternatyvos jiems – begalė. Skanūs, įsivaizduoju, kad gal ir gana sveiki, ledai, ir daug.

Restoranas „Kablys“. Erdvi, jauki erdvė, kurioje vyksta įdomūs renginiai, reikia tik sekti naujienas. Yra meniu vaikams, keletas supamųjų krėslų, o ir šiaip didelė erdvė paprastai būna draugiška vaikams.

„I love Palanga“. Taip pat jauki erdvė, vyksta įdomūs koncertai, filmų vakarai, yra žolės, ant kurios galima ištiesti žaidimų kilimėlį kūdikiui, šalia yra asfaltuotas skverelis, kur galima važinėtis paspirtuku, didelį šachmatai, skulptūros – vaikų traukos vieta. Galima tiesiog sėdėti apsikabinus.

Palangos miesto biblioteka. Sutvarkyta vaikų skaitykla, galima tiesiog sėdėti ir skaityti knygas, kurių pasirinkimas taip pat nemenkas. Už užstatą galima imti knygas namo.

Mažvydo vasaros skaitykla. Mažiau sutvarkyta už biblioteką, ne tokia jauki, keistai atrodo eilėmis kaip mokykloje sustatyti suolai. Pati erdvė labai šviesi ir jauki, bet trūksta meilės ir gal atnaujinimo. Yra dėlionių, keletas žaidimų, galima smagiai praleisti laiką.

Tai tokios kelios vietos, kurios mums sudarė didžiąją dalį buvimo Palangoje. Ir dabar, kai jau trečia diena Vilniuje, labai norisi atgal. Ten oras kvepia!

Laiko patirtis

Mačiau fb kažkas rašė, kad laimė nėra ledų valgymas prie jūros, būna sako, kad santykiams reikia kokybės, o ne kiekybės, bet kai atėjo praeitas penktadienis supratau, kad laimė yra valgymas ledų prekybos centre po paskutinio egzamino prieš pamatant naują gyvenimą Smolensko gatvėje. Laimė yra šeštadienį išvažiuoti prie jūros ir Kaune pasiimti Elzę, laimė yra galėti pasiimti Vincentą 8 savaičių atostogoms vasarą ir būti su jais visais trim (prisiminkime ir Pranciškų) daug laiko. Turėti visko daug vienas kitam. Būti vienas su kitu, visiems kartu ir su kiekvienu atskirai.

                Nes tokios smulkmenos kaip skirti savo dėmesį ir mintis stebėjimui, kaip Vincentas jau atsikelia pats naktį į tualetą ir savarankiškai ten susitvarko, žiūrėti Pranciškui ilgiau į akis, kai jis žindo ar tiesiog beveik suaugėliškai šnekučiuotis su beveik 9nerių dukterėčia slapta valgant šokoladą, kol mažieji miega, yra tie momentai, kuriuos aš labiau suvokiu kaip esminius, kur kas esmingesnius nei tas baigtas pirmas magistrantūros kursas ir išlaikyti 10 egzaminų (o taip, aš savimi didžiuojuosi ir didžiuojuosi savo nepailsinčiu nuo mano mokslų  vyru, sugebėjusiu nesirgti pusę metų Vincentu ir sveiku kūdikėliu gimusiu kovą, kurį pagimdžius penktą dieną sėdėjau paskaitoje).

                Ir taip vyksta vasara tokia, kokios aš noriu, ir jaučiu, kad gyvenimas nueidinėja į naują etapą, kai aš slapčia užsisvajoju, kaip mes su Paulium kada nors kur nors kaip nors ilgai veikiam kažką dviese.

 

Gegužė geras laikas atostogauti

Mama, mes draugai, – sako jis, stipriai apkabindamas ir išsišiepdamas. Ir taip kiekvieną vakarą. Buvo savaitė atostogų. Su Vincentu atostogauti smagu, net jei išvažiuoji lietingą dieną į Klaipėdą aplankyti kelis muziejus ir pamatai, kad nė vienas jų nedirba (o taip, pirmadieniais muziejai nelabai dirba), galėtum kiek nusivilti ar nusiminti, bet kai esi su Vincentu, nėra vietos rūpestėliui, atvirom ir linksmom akim į pasaulį žvelgiant, galima surasti nuostabių alternatyvų. Nes jis moka žiūrėti į dalykus paprastai.

Vakarais sukrentam į lovą ir žiūrim serialą, po jo jis visada prašo papasakoti, papasakoja Paulius, papasakoju aš, tada bando pasakoti ir jis. Ir mes užsisukame savo pasakojimuose. Kartais pasakojamės, ką nuveikėme per dieną. Kas ką veikė ar ką veikėme kartu.

Kai keliaujame pasivaikščioti, Vincentas renkasi keliauti savo balansiniu dviračiu, kuris praeitą vasarą dar buvo kietas riešutėlis, o dabar lengvai priaugęs prie jo kūno. Kai jau keliaujame namo, dviratis dažniausiai atsiduria ant Pranciškaus, o Vincentas ant Pauliaus rankų, nes ir vėl neapskaičiuojame atstumų ir nueiname per toli.

Vincentas sako: broliukas užaugs ir mes kartu žaisim. Sakau, reikės kažkaip dalintis žaidžiant. Vincentas: tai aš dalinsiuosi ir tėtis dalinsis, ir mama dalinsis. Ir iš tiesų, kai viskas taip organiškai tarp mūsų vyksta, viskas kartu, tai ir sudėtingesni iššūkiai, tampa nei sudėtingi, nei iššūkiai.

Mama, mes draugai, –  sako Vincentas apkabindamas ir glausdamasis prie manes. Pamenu man visada kiek dirbtinai ir juokingai atrodydavo tie santykiai su tėvais kaip su draugais. Arba tas skelbimasis, nu mes su mama tai geriausios draugės. Bet Vincentas atrodo čia sako ką kitą, ir man atrodo, reikia eiti toliau ir aiškintis ką. Ir toliau kurti santykį, prisiimant atsakomybės daug daugiau nei užkraunant jos vaikui.

                18575711_10211581209939139_255783499_oPer atostogas atsiveria akys, atsiveria santykių niuansai, atostogų reikia daug, kur kas daugiau nei šitos savaitės. Na gal po sesijos, kurią vis dar tikiuosi laikyti.

Du pavasario mėnesiai

Mano mažas Pranciškuti, lyg ir nebuvo tokios kalbos, tačiau nemaniau, kad kai tau bus jau du mėnesiai bus vis dar taip pat šalta kaip vasarį, kai nešiojau tave paskutiniąsias savaites. Tamsiais rudens vakarais, kai mezgiau (o taip, aš mezgiau!) tau apklotą, galvojau, na argi jo prireiks, kai priešaky toks pavasaris, tokia vasara, o dabar supu tave į jį ir džiaugiuosi, kad jis tave šildo. Nes, mano brangus Pranciškuti, tau patinka šiluma, ir tu mums primeni vieną šeimos narį miegantį su vilnonėmis kojinėmis. Ir dar tau patinka mūsų namų ramybė, kai miegodami išlydime Paulių į darbą ir keliaujame palydėti Vincento į dienos mokslus, mes grįžtame į savo namų tylą, ir viską darome iš lėto, kartais klausomės muzikos, kartais tiesiog tylime, kartais kalbamės, kartais apsikabinę snaudžiame.

Būdavo, išeiname dviese į paskaitas, susitariame, ką kaip darysime. Pasiimame amunicijos: vežimą, gultuką, meilę vienas kitam ir susipratimą vienas kito iš žvilgsnių. Ir tiek mudviem užtenka: nereikia mums nei čiulptukų, nei buteliukų, nes mes nesijaučiame įkalinti vienas kitame (šitą įkalinimo sąvoką perskaičiau Beatos N. tinklaraštyje), mes jaučiamės laisvi daryti dalykus taip, kaip norime, kur norime, ką norime, mes renkamės ir prisiimame atsakomybę. Taip, Pranciškuti, čia aš atsakinga už tave, bet ši atsakomybė laisvina, mokina, teikia septynmylius batus.

O šiandien, kai tau du mėnesiai ir viena diena, aš bandau rakinti A. N. Niliūno eilėraštį apie šiaurę ir Paulius sako, gi čia gali būti taip kaip tau rodosi, o man vis nepasirodo ir galo ir kartais taip sprogsta mūsų dienos, kai eilėraštis jau būna išmoktas bene mintinai, o prasmės nesusikabina. Ir konspektai apleidžia kompiuterį, nors tikrai žinai, kad kažkur jie turi būti, bet tada sąmoningai žengiu žingsnį atgal atsigulu ir atgręžiu veidą į tave, Pranciškuti, ir viskas viskas pasidaro aišku, ir visos prasmės susikabina iš naujo.

18406130_10211509754672802_2022164282_o